[ Best Friend's Brother ] B.S.

I'm afraid

Nusišypsojau didžiuodamasi savo darbu ir visus laiškelius pasidėjau į šalia lovos esančios komodos stalčių.

Tėtis prižadėjo, kad šią savaitę liks namie ir kad ir kaip sunku patikėti,jis taip ir daro. Jau antradienis ir mes važinėjam į visokias parduotuves, kino teatrus, kavines.

Jeigu tai nesibaigs nusivylimu, būsiu labai laiminga.

PO SAVAITĖS

Miegojau iki tol kol man pasidarė sunku kvėpuoti. Staigiai atsisėdau ant lovos ir bandžiau įkvėpt. Iš paskutinių jėgų pakviečiau Tristan.

Viskas vyko lyg sulėtintame filme. Man darėsi vis sunkiau kvėpuoti,į kambarį įlėkė Tristan su mano tėčiu. Brolis mane nešė į mašiną,kol tėtis pasiėmė raktus ir mes išvažiavom į ligoninę.

Joje Tristan su tėvu beviltiškai kvietėsi pagalbos tol kol prie manęs staigiai atlėkė daktarai su lova į kurią mane paguldė ir pradėjo vežti į palatą. Paskui mane bandė bėgti Tristan, bet gydytojai jam neleido uždarydami duris priešais nosį.

O tada... tamsa.

***

- Ji merkiasi,- išgirdau Natalie balsą ir sunkiai pramerkus akis bėl užmerkiau nuo staigios šviesos. Po to vėl atmerkiau ir pamirksėjau kol įpratau prie šviesos.

- Kur aš?-mano balsas buvo tylesnis nei įsivaizdavau ir nesu įsitikinus ar kažkas mane girdėjo.

- Tu ligoninėje,- atsiduso Brad ir paglostė mano ranka kuri buvo prijungta prie lašelinės.

- Kas man buvo?- paklausiau.

- Tau pasidarė sunku kvėpuoti,- Tristan panardino galvą savo delnuose.

Užsimerkiau kai prisiminiau viską. Jaučiaus tokia silpna. Negalėjau nieko padaryti.

- Prisiminei?- atsargiai paklausė Connor ir aš linktelėjau.

- Man skaudėjo,-mano skruostu nuriedėjo ašara. - Atrodė,kad visą mano kūną suspaudė. Aš negalėjau įkvėpti,lyg kažkas mane stabdytų. Aš negalėjau pajudėti dėl deguonies trūkumo,- pradėjau purtyti galvą. - Aš bijau. Aš bijau. Aš labai bijau,- kartojau.

- Ej, ej. Apsiramink viskas bus gerai,- Natalie išpūtė akis ir pribėgo prie manęs.

- Aš bijau, aš bijau.

Staiga man vėl pasidarė sunku kvėpuoti ir vėl ašaros pradėjo riedėti be perstojo.

- Aš bijau,- iškosėjau. Ir bandžiau įkvėpti. Brad pradėjo spaudinėti mygtuką prie lovos kuris kvietė gydytoją, o James nesusilaikęs pats išbėgo jo ieškoti.

Netrukus į palatą įbėgo vėl tas pats gydytojas ir suleido man kažko į ranką. Truputį apsiraminau. Nebesikračiau į šonus, pasidarė lengviau kvėpuoti ir nebeverkiau.

- Atsargiai su ja. Jai prasidėjo panikos priepuolis,todėl jai sunku kvėpuoti ir pradeda kratytis ir verkti. Aš nemanau, kad jūs norit, kad ji mirtų greičiau negu jai jau lemta,- sumurmėjo gydytojas ir visi išpūtė akis ir stebėjosi tokiu gydytojo pasakymu.

Aš jaučiaus kaip aš atsipalaiduoju ir mano akys pradėjo merktis, bei kvėpavimas sulėtėjo.

- Amanda?- vienintelis dalykas kurį išgirdau prieš panirdama į tamsą. Vėl.