[ Best Friend's Brother ] B.S.

I'm a loser

- Kelionė į Paryžių?!- surikau kai ištraukiau iš vokelio tėčio dovaną.

Su visais nusprendėme,kad ir kaip skaudu visi žino,kad iki savo gimtadienio aš neišgyvensiu,todėl jį padarėme anksčiau.

- Taip, čia nuo manęs ir ponios Simpson,- šyptelėjo tėtis ir aš jį stipriai apsikabinau.

- Ačiū,- sušnabždėjau. Jis linktelėjo ir paglostė mano nugarą.

Atidariau ir kitas dovanas. Taip diena ir praėjo. Linksminomės, žaidėm ir dar kažkokį velnią.

Išskyrus tada kai man vėl pasidarė negera, todėl visi man liepė eiti miegot. Neturėjau kur dingt, nes man iš tiesų buvo negerai, todėl taip ir padariau. Nuėjau miegot.

Bet atsikėlus vidury nakties, nuėjau į virtuvę. Išsitraukiau iš šaldytuvo torto, užsikaičiau arbatos ir atsisėdus prie stalo valgiau ir galvojau.

Kas būtų jeigu nebūčiau susirgus šita liga?
O jeigu kažkas kitas būtų susirgęs, ne aš?

Mintyse kabėjo mintis,jeigu kažkas būtų kitas susirgęs vėžiu. Ir tada aš supratau. Visi manimi rūpinasi, elgiasi kaip su trapia. Ir gailisi... aš pykstu dėl to, bet dabar suprantu,kad aš daryčiau tą patį. Kad ir kuris būtų susirgęs, aš daryčiau lygiai tą patį.

Ir kodėl aš ankščiau nesupratau. Jiems tik dar sunkiau,kai aš priešinuosi ir užsidarau.

Atsistojau nuo kėdės ir norėjau imti puoduką ir įdėti į kriauklę, bet sugebėjau kažkaip išmesti jį ant žemės.

Puoliau ant kelių,keikdamasi, ir pradėjau rinkti. Netyčia įsipjoviau į pirštą ir dar labiau pradėjau keiktis.

Netrukus virtuvėje atsirado apsimiegojęs Tristan. Aš pradėjau verkti ir jis greit atsipeikėjęs puolė prie manęs ir apsikabino.

- Aš tokia nevykėlė,- kūkčiojau jam į krūtinę.

- Sh, nesakyk taip. Tai nelaimingas atsitikimas, taip gali būti visiems,- jis mane ramino.

Nieko neatsakiau,nerasdama noro ginčytis. Jau taip aš jiems visiems ragštis sūbinėj.

***

Atsibudau savo lovoje. Atsidusus apsiverčiau ant pilvo tikėdamasi vėl užmigt,bet pagalvojau per anksti nes į kambarį kažkas su garsais įlėkė.

- Kelkis, reik vaistus gert,- išgirdau Natalie balsą. Pramerkiau akį pamatydama ją stovint šalia mano lovos.

- Kodėl tu ne mokykloj?- numykiau ir atsisėdau ant lovos, paimdama iš jos stiklinę su vandeniu ir vaistus.

- Nes noriu šiandien dieną praleist su tavimi. Kaip senais gerais laikais,- ji nusišypsojo.

Atsidusau ir prisiminiau. Visas tas dienas kai mes dviese siaubdavom namus,parduotuves ir net kiemus.

Linktelėjau,suprasdama, kad niekaip jos neatsikratysiu ir nemeluodama teigiu,kad aš pati to noriu ir man reikia.

Ji suplojo rankomis ir prieš išlėkdama iš kambario atsisuko į mane.

- Renkis, aš tuoj grįšiu.

Aš išlipau iš lovos ir pirmiausia ką padariau tai nuėjau nusipraust,nes atrodžiau kaip lavonas. Grįžus iš vonios apsirengiau šilčiau, nes žiemos pradžia ir jau šala.

Netrukus Natalie grįžo ir mes abi nusileidom į apačią. Aš norėjau eiti valgyti,bet susitarėm, kad nuvažiuosim į kavinę ar kažkur.

Išėjusios į kiema atsisėdom į Natalie automobilį ir pradėjom važiuot. Išgirdom mūsų bendrą mėgstamiausią dainą per radiją, abi išsišiepusios pasigarsinom ir pradėjom per visą automobilį dainuot.

Nuėjusios į kavinę užsisakėm kavos ir pyragėlių, nes dar tik rytas ir dauh valgyt nesinorėjo.

Natalie pradėjo pasakoti viską kas vyko mokykloje kol manęs nebuvo.

Va tokių dienų aš pasiilgau ir dabar dar labiau pasiilgsiu ir bus sunkiau palikt.