[ Best Friend's Brother ] B.S.

I can't pretend anymore

- Susikabinkit rankomis,- sušnypštė vadybininkas taip,kad niekas negirdėtų. Aš pavarčiau akis ir Brad pagriebė man už rankos ir pradėjo temptis pro fanus.

- Ar tu su Brad tik dėl pinigų?

- Ar tu ji myli?

- Ar jūs gyvenat kartu?

- Ar tu naudojies Amanda dėl šlovės?

- Jūs miela pora!

- Brad aš tave myliu!

- Palik tą kale!

- Bramanda amžinai!

- Amley!

Visi šūkavimai nutilo kai mes pagaliau pasiekėme mašiną ir įsėdome. Atsikabinom ir stebėjom kaip kiti įlipa ir atsidūsta.

- Wow,- sušnabždėjo Brad. Pritariau jam ir stebėjau pakvaišusias fanes su plakatais kurie buvo beveik visi panašūs. Na sakė tą patį.

"Aš myliu tave Brad"

"Aš myliu tave James"

"Aš myliu tave Connor"

"Aš myliu tave Tristan"

"Bramanda amžinai"

"Amley amžinai"

"Nastan amžinai"

Jiems tikrai reikėtų susitart koks mūsų ship-name. Įdomu kiek ilgai turėsim taip vaidint nes man jau atsibodo nors mes tik pradėjom.

*po dviejų mėnesių* ( nepykit dėl laiko šokinėjimo )

Mes su Brad vis dar apsimetinėjame kas tikrai užknisa kai tu turi skelbtis kaip mes mylim vieną kitą. Blah blah blah.

Gulėjau ant savo lovos ir stebėjau lubas kurios nebuvo labai įdomios,bet mano telefonas krovėsi ir aš neturėjau ką veikt.

Staiga išgirdau lyg kažkas atsitrenktų švelniai į mano langą. Vėjas. Pagalvojau. Bet tai vėl pasikartojo,po dar poros kartų nuėjau prie lango ir iškišau galvą.

- Ką tu čia darai?- susiraukiau.

- Nusileisk,- pasakė Brad. Parodžiau rodomąjį pirštą taip pasakydama, kad tuoj nusileisiu. Greit užsimečiau ant savęs švarkelį ir tyliai, kad niekas negirdėtų nusileidau į apačią.

Brad sėdėjo ant supynių kurias turėjau savo kieme. Atsisėdau ant šalia esančių taip pat.

- Ką tu darai vidury nakties mano kieme, ant mano supynių?- pakėliau antakį.

- Negalėjau užmigt,-paprastai atsakė. Kai jau norėjau kažkalą sakyt jis tęsė.- Ir norėjau su tavim pakalbėti.

Susiraukiau. Kas gali būti taip skubu, kad turi ateiti pas mane vidurnakty vien dėl to,kad pasakyti.

- Aš jau nebegaliu.

- Ko negali?- paklausiau. Jis atsisuko į mane ir staigiai atsistojo.

- Ne,nesvarbu. Be reikalo čia atėjau. Atsiprašau,- greit sumalė ir pradėjo eit link savo namų. Aš greit jam pagriebiau už rankos ir atsukau į save.

- Pasakyk man,- paprašiau. Jis perbraukė su laisva ranka per savo plaukus ir atsiduso.

- Aš jau nebegaliu vaidint-

- Man irgi jau atsibodo,- greit nutraukiau jį. Jis papurtė galvą.

- Ne aš nebegaliu apsimetinėt... kad aš nesijaučiu vienišas kai tavęs nėra šalia. Negaliu apsimetinėt,kad man neliūdna kai tau liūdna. Negaliu apsimetinėt, kad man nerūpi kai tu paleidi mano ranką,kai nebūna fanų. Negaliu apsimetinėt, kad tavęs nemyliu.

Stovėjau ir stebėjau jį. Ar jis ką tik tai pasakė. Nežinojau ką daryti. Nesu patekus į tokią situaciją. Nespėjau nieko atsakyti, kai jo lūpos atsirado ant mano ir aš bučiavau jį atgal.

Kai pritrūko oro mes atsitraukėm ir žiūrėjom vienas į kitą.

- Senai norėjau tai padaryt,- jis nutraukė tyla. Aš išpučiau akis supratus kas ką tik atsitiko. - Amanda,- jis sušnabždėjo. - Gal... gal galim pabandyti?- jis atsargiai paklausė.

Gerai, gerai. Aš klykiu viduje. Nusiramink. Įkvėpk,iškvėpk. Ką man atsakyt? Ar aš to noriu? O gal nenoriu? Jeigu padarysiu klaidą?

- Gerai,- iškvėpiau orą kurį pasirodo visą laiką laikiau. Jo akys nušvito ir jis stipriai mane apsikabino. - Nekenčiu tavęs,- sumurmėjau.

- Aw. Gal "nekenčiu" bus mūsų "amžinai"?

Žiūrėjau į jį perkreiptu žvilgsniu.

- Daugiau niekada gyvenime nežiūrėk arba neskaityk "Dėl Mūsų Likimo Ir Žvaigždės Kaltos"- susiraukiau. Jis pavartė akis ir linktelėjo.

Ooops.