[ Best Friend's Brother ] B.S.

Sorry

- Kas man vėl buvo?- susiraukiau nuo galvos skausmo.

- Tau daktaras įleido raminamųjų ir tu užmigai,- liūdnai šyptelėjo tėtis ir aš linktelėjau.

- Man suknistai skauda galvą,- suinkščiau.

- Štai,- Natalie man padavė stiklinę vandens ir tabletę. - Daktaras sakė,kad taip gali būti, todėl paliko,- linktelėjau ir išgėriau vaistus.

- Kiek man liko?- paklausiau.

- Aman-

- Kiek man liko Brad?- pertraukiau jį ir pikčiau pasakiau.

- Mėnesis. Jei pasiseks du,- jis pasidavė. Mano iškvėpimas sudrebėjo dėl minties ir atsirėmiau į pagalvę.

Tada pradėjau juoktis. Visi stebėjo mane nesuprasdami, kol aš juos ignoravau ir juokiaus.

- Amanda?- susiraukė Tristan.

- Žinot ką supratau?- sukikenau.

- Ką?- atsargiai paklausė Connor.

- Kad aš mirsiu nekalta!- suprunkščiau ir visi iš palengvėjimo atsiduso.

- Tu man vos infarkto neįvarei,- su ranka pasivėdino James.

- Dramos karalienė,- pavarčiau akis ir jis papūtė lūpas.

***

- Saugokitės panele,- liūdnai nusišypsojo seselė ir aš linktelėjus išėjau.

Įkvėpiau gryno oro ir atsisėdau į tėčio automobilį. Pradėjo kaip tyčia lyti, todėl važiuodama stebėjau žmones bėgančius greičiau kažkur pasislėpt, šlapią kelią ir lašiukus lenktyniaujančius ant mūsų automobilio lango.

Tėtis lygtais norėjo dar su manim kalbėt,bet mano atsakymai buvo tik "aha" "ne" "mhm", todėl jis atsidusęs pasidavė. Nuleidau akis į rankas ant savo kelių. Jos buvo gležnos ir mažos. Kojos sukūdėjo taip pat. Nusivaliau nuriedėjusią ašarą ir suspaudžiau rankas į kumščius pradėdama giliai kvėpuoti.

Galva vėl pradėjo svaigti, bet ignoravau tai ir keikiau save mintyse. Aš pikta. Pikta,kad man taip atsitiko. Aš pikta dėl to, kad nesusitaikau su tuo.

Aš pikta.

***

Pramerkiau akis pamatydama, kad aš esu savo lovoje. Vadinasi atsijungiau automobilyje ir mane čia atnešė tėtis.

Išlipau iš lovos vis dar su svaigstančia galva. Lipau laiptais žemyn visur pasiremdama,kad nekrisčiau. Svetainėje išgirdau balsus,todėl tyliai priėjau prie durų ir klausiaus.

- Sakė jie jau nieko nebegali padaryti,- sudrebėjo Brad balsas ir man suspaudė širdį.

- Aš kaltas,- sumurmuėjo mano tėtis. - Nebuvau, kai jai labiausiai reikėjo.

- Jūs nekaltas, šito niekas negalėjo numatyti ir tuo labiau niekas nėra dėl to kaltas,- Natalie stengėsi kalbėti tvirtai, bet girdėjau kaip jos balsas dreba.

- Ji labai užsidaro ir neprisileidžia mūsų ir tai labiausiai skaudina,- Tristan.

Nuslydau nugara atsirėmus į sieną ir atsisėdau ant žemės. Jie buvo teisūs. Aš užsidarau ir nieko neprileidžiu.

Išgirdau žingsnius ir pakėlus akis pamačiau Connor.

- Kiek girdėjai?- jis atsiduso ir atsitūpė prie manęs.

- Pakankamai,- taip pat atsidusau ir puoliau jam į glėbį. Jaučiau kaip ašaros pasiekė viršų ir pradėjo riedėt. - Atleiskit, aš darau labai blogai,- pradėjau purtyt galvą.

- Shh, viskas gerai. Nusiramink,- Connor man glostė nugarą ir aš pradėjau ramintis.

Mes abu atsistojom ir nuėjom į svetainę ten kur buvo visi.

Papasakojau ką girdėjau ir atsiprašiau, kad ju vengiau. Viską paaiškinau ir jie supratę man atleido.

Nuotaika pasidarį geresnė, kambarys lyg prašviesėjo. Visi juokėmės iš senų prisiminimų ir kalbėjomės apie svajones.

Tėtis atsiprašęs nuėjo miegot,o mes nusprendėme įsijungti filmą. Įsitaisiau Brad glėbyje,o Natalie Tristan. Nusišypsojau jai ir ji atsakė nuo pačiu.

Taip ir praėjo vakaras. Pilnas šilumos,šypsenų, juoko ir svarbiausia: laimės ir meilės.

Pirmiausia noriu atsiprašyti,kad ilgai nekėliau. Kiekvieną dieną rašau po vieną arba du kontrolinius :(

Antra noriu paminėti,kad ir kokia bloga diena bebūtų, prisiminkit, kad visada yra rytojus ir kad jis galbūt bus geresnis, jeigu ne, kota diena. Blogos būna tik dienos, o ne ateitis. Kad ir kaip galvotumėt, kad viskas, pagalvokit apie kitus. Kaip jie jaustusi. Jeigu labai reikia, aš visada esu čia. Bet kada padėsiu, mano draugė manau suprantat ką norėjo padaryt... bet jai užteko tik parašyti man žinutę ir viskas baigėsi juoku :) nemeluosiu ir aš galvojau apie tai, bet tuo ir baigėsi. Aš tiesiog noriu,kad jūs visos žinotumėt, kad jūs nevienos ♡