[ Best Friend's Brother ] B.S.

Nothing

- Galit kažkas mane nuvežt? Nenoriu vairuot,- paklausiau atėjus prie visų.

Kadangi ilgai užtrukau tuolete, visi išvažiavo namo. Bet mano toks ir planas buvo. Sekančią dieną atėjo tik Natalie su Brad.

- Kur tu nori važiuot?- paklausė Tristan.

- Noriu pasidaryt tatuiruotę prieš mirtį,- trūktelėjau pečiais.

- Tu nemir-

- Tai pavešit ar ne?- nutraukiau Natalie.

- Gerai važiuojam,- atsiduso iš nepasitenkinimo Tristan ir jie visi trys atsistojo. Aš nusišypsojau pergalinga šypsena ir mes visi nuėjome į mašiną.

***

- Gerai. Aš nemaniau, kad tu norėsi tokios didelės,- išpūtė akis Natalie pamačius mano tatuiruotę kai ją baigė.

- Koks skirtumas vistiek tuoj mirsiu,- ttūktelėjau pečiais.

- Tu nemir-

- Važiuojam? Noriu plaukus nusidažyti,- pertraukiau vėl.

Jie visi choru atsiduso ir linktelėjo.

***

- Tau tinka,- nusišypsojo Brad pamatęs mano plaukus.

- Ačiū,- menkai nuraudau, net nežinau kodėl.

***

Praėjo savaitė. Vaistai, apsilankymai pas gydytoją. Tai užknisa. Liga knisa. Gyvenimas knisa.

Viską ką aš darau tai guliu lovoje po gydytojos ir geriu vaistus. Mano gyvenimas pasidarė apgailėtinas.

Aš net į mokyklą neinu, nes.. kam?

- Sveiki,- sumurmėjau vėl atėjus pas gydytoją. Ji man nusišypsojo ir parodė, kad atsisėščiau, taip ir padariau.

- Na manau, kad tavo būsena geresnė negu prieš savaitę, todėl tu turi menką galimybę pasveikt,- ji atsiduso. -Bet.. ji yra labai menka ir aš nenoriu tavęs nuvilti,bet nenoriu ir suteikti tuščių vilčių, todėl tik sakau. 1 iš 10 žmonių pasveiko su ta menka galimybe ir galbūt tu būsi tas 1, o galbūt ir ne. Atleisk.

- Galit taip ir sakyt, kad aš mirsiu. Aš jau susitaikiau su ta mintimi,- burbtelėjau. Bet aš melavau. Aš visiškai su tuo nesusitaikiau. Kiekvieną naktį mane kamuoja depresija dėl to, kad aš galiu neatsikelti. Daugiau netardama nė žodžio atsistojau ir išėjau iš kabineto.

- Kas buvo?- visi atsistojo iš savo kėdžių. Mane jau pradeda tai erzinti. James, Connor, Tristan, Brad ir Natalie visą laiką eina visur kartu. Toks jausmas aš negaliu pasirūpinti savimi. Jaučiuos kaip mažas vaikas.

- Nieko,- sumurmėjau ir pradėjau eit link išėjimo.

- Amanda jau 2 valanda! Imk vaistus išgert,- prie manęs pribėgo Connor su vandens buteliuku ir vaistais. Pavarčiau akis ir pasiėmiau iš jo tabletes ir užsigėriau vandeniu.

- Ačiū,- padėkojau, nes vis dėl to būčiau pamiršus,bet tai vistiek nervina. Jis man atsakė miela šypsena ir aš pasiekus mašiną įlipau į ją ir sukryžiavus rankas atrėmiau galvą į langą.

***

- Tavo gimtadienis poryt,ko norėtum?- paklausė James.

- Galim tiesiog nueiti į klubą, prisigerti kaip kiaulėm ir po to ryte turėti siaubingas pagyrias?

- Aš nemanau,kad tau galima tai daryti Amanda...- Tristan.

- Žinot ką? Jau atsibodo! Jūs vaikštot paskui mane kaip kokie šuniukai! Jūs žinot,kad man liko nedaug, tiesiog nenorit to pripažint! Bet tai nereiškia, kad mes turim tą laiką praleisti apgeilestaujant, nes tai knisa žinot? Knisa kai tu žinai,kad kažkokia suknista liga ėda tave iš vidaus. Todėl tiesiog baikit ir elkitės normliai lyg nieko man nebūtų,- pasakiau ir kaip mažas vaikas sukryžiavus rankas užbėgau į savo kambarį, garsiai užtrenkdama duris.