[ Best Friend's Brother ] B.S.

Where am I?

AMANDA POV.

- Kur aš esu?- paklausiau kai visi sulindo prie manęs.

- Ligoninei, neprisimeni kas buvo?- paklausė Brad.

Truputį pasėdėjau tyloje ir linktelėjau.

- Prisiminiau,- atsidusau ir atsirėmiau į pagalvę.

- Laba diena, panele Evans, kaip jaučiatės?- į palatą įėjo gydytojas.

- Šūdinai,- sąžiningai atsakiau. Jo veidas persikreipė ir jis linktelėjo.

- Dar truputį pagulėkit, po to ateisiu ir nuvažiuosim į kitą palatą padaryti tyrimų,- jis pasakė ir išėjo iš palatos.

- Kiek laiko gulėjau?- paklausiau.

- 4 dienas,- liūdnai šyptelėjo Brad mama.

- O... mano tėtis? Buvo?- giliai įkvėpiau laukdama atsakymo.

- Jis čia buvo, bet po to jį iškvietė į darbą ir jis vėl išvažiavo,- piktai sumurmėjo Tristan. Aš jam menkai šyptelėjau patikindama, kad viskas gerai.

***

- Na? Pasiruošus?- paklausė įėjas gydytojas.

Linktelėjau ir išlipau iš lovos, lydyma visų žvilgsnių,atsisėdau į invalido vėžimėlį, kurį man atvežė. Ilgai spyriojaus, nes nenorėjau į jį lipt,bet daktaras privertė, todėl, kad esu dar silpna.

Įsitaisius,įsikabinau viena ranka už lašelinės ir mane išvežė ir palatos.

Jaučiau kaip visą mane apima nerimas ir nežinau kur dėtis. Rankos nežymiai dreba, taip pat ir kojos. Purto šaltis,bet stengiuos visą tai ignoruot. Vėl pradėjo svaigt galva,bet aš stipriai užsimerkiau ir giliai kvėpavau, kol vėl pasidarė geriau.

Mane įvežė į palatą, kurioje kaip suprantu darys man tyrimus. Na štai, linkiu sau sėkmės.

***

BRAD POV.

Durys prasivėrė ir mes visi atsistojom iš savo vietų. Amandą atvežė šykart ant lovos ir jos akys buvo užmerktos. Visi sunerimę pažiūrėjom į gydytoją.

- Ji užmigo prieš pat baigiant daryt tyrimus. Ji labai pavargus, todėl leiskit jai pamiegot. Kai žinosim rezultatus pranešim,- nusišypsojo ir dingo iš palatos.

Netrukus ir mes visi išėjom,leisdami Amandai miegot, bet manau nė vieną nepaliko baisus jausmas, kaip nežinia kurioje mes visi dabar esam ir kai nežinom kas jai yra. Belieka lauktis tik geriausio.

***

AMANDA POV.

Atsibudau ir buvau vėl savo palatoje. Aplinkui nieko nebuvo, bet pagalvojau per anksti, nes į palatą įsiveržė gydytojas su popieriais rankoje ir liūdnu žvilgsniu ant veido.

Paskui jį įsiveržė visi maniškiai irgi pastebėdami gydytojo išraišką. Stovėjome pora minučių tyloje, kol gydytojas giliai įkvėpė ir nutraukė tylą.

- Gavom rezultatus,- pradėjo. Tada giliai įkvėpė ir užsimerkė. - Ir jie ne patys geriausi.