Hands up (LTU) /h.s

Du.

- Harry, ką tu čia darai?- mergina, atrodo, viena iš buvusios merginos draugių, su kuria esu kalbėjęs, gal vos porą kartų, pasisuko į mane, su baro kėde, o rankoje laikė maišytą kokteilį, į kurį buvo įmerktas skėtis ir prikabintas griežinėlis citrinos.

- geriu. Nesimato?- netekinau būti mandagus. Aha, manęs niekas nebesieja su buvusiąją, kodėl dabar turėčiau būti malonus su jos draugėmis, kurios nuolatos tik ir kalba, ką pirko, už daugybę pinigų? Kokią suknelės spalvos ir kada žada ją apsivilkti, vienintelį kartą savo gyvenime. Juk merginoms, kurios yra svarbios, turi elitinę taisyklę rūbą nešioti vieną kartą gyvenime. Nežinau, kur po to jos deda visus tuos drabužius, tačiau nemanau, kad laiko savo spintoje galvodamos kad dar gyvenime kartą ją nešios.

- Harry, juk Liam pasakojo, kad tu bandai to atsikratyti.- pasisuku į ją. Bandau įdėmiai įsižiūrėjęs suprasti, kas ji tokia. Iš kur buvusios merginos draugė gali būti kalbėjus su Liam? Tikriausiai vėl kažką maišau.

Tostas už tai. Ir išmaukiu taurę viskio.

- vieną sykį nepakenks.- suburbu ir vėl prašau dar vienos taurės. Kai būnu visai girtas, svarstau, ką veikti toliau, tačiau nieko daugiau nesugalvojęs, vėl geriu. Mergina, kurios neprisimenu iš kur ją žinau, bando atkalbinėti. Netekusi kantrybės, kai po poros valandų ji išeina, apsidžiaugiu, einu prie didesnių ir spalvingesnių gėrimų, ji grįžta, o už nugaros matyti žmonės. Kažkur.

Jie kalbina mane eiti iš čia.

Matyti. Jie garsūs, jie grupės dainininkai. Jie buvę mano draugai, kol nebuvom dar tokie populiarūs.

- niekur aš neisiu.- kartoju jiems, tačiau stojuosi nuo kėdės. Sutinku išeiti, tačiau prieš išeidamas, dar paprašau butelio išsinešimui.

- kodėl Harry, po mūsų susitikimo, tu ėjai į barą?- jos šviesus kostiumėlis, visiškai netiko prie kambario spalvų, tarsi psichologams baisiai sunku per savo "užimtą darbą" suderinti savo aprangą su kambario niūriomis spalvomis.

Gerai.

Man skaudėjo galvą. Labai. Pasirėmęs į sofos kraštą, klausiau jos, tačiau akys merkėsi. Gal sykį net buvau primigęs, nes priešais mane sėdinti moteriškė, kelis kartus garsiai kartojo mano vardą.

Galėjo ir pasigirsti. Neneigiu to.

- norėjau išgerti.- bandžiau atrodyti lengvabūdis, truktelti pečiais, tačiau buvau per daug pavargęs. Dvyliktos valandos susitikimas - niekam tikęs, nes reikia per daug anksti keltis.

Atsidususi, ji kažką užsirašinėjo, rašiklio krebždėjimas į popierių, kylant viršun bei į apačią, buvo nepakeliamas, per daug garsus šiandien.

Sutinku, kad pagyrios nėra geriausias dalykas, tačiau kai žinai, kad vakare vėl prisigersi, skamba visai jau neblogai. Baigusi savo užrašus, pildyti iš visų pusių ir kraštų, pasilenkė, pasiimti stiklinės su vandeniu atsigerti.

- Harry, tu lankysiesi čia dar ilgiau, jei tu nesijausi geriau.- raminančiai kalba, žvilgteli ant rankos kabantį laikrodį, kiek paauksuotą, galbūt kaip ir visame pastate, tiesiog apipurkštą auksiniais dažais.

Nežinau, ir nerūpėjo. Ji nenustojo kalbėti, pats pasijutau kaip keletą diplomų turintis psichologas, klausantis moteriškės. Tuomet bandė dar kažką išpešti iš manęs. Bet sulaukęs, kol laikrodyje rodys pirmą valandą, išskubėjau nė neatsisveikinęs. Kažkodėl, aš nekenčiau tos moters. Mrs. Belligs, buvo tituluota garsenybių psichologė, vadinama geriausia, kuri laikė pasikėlusių žvaigždžių paslaptis, gyliai stalčiuose.

Ji vėl stovėjo prie registratorės stalo, kažką užrašė ir lapelį padavė registratorei.

Pažvelgęs norėjau, kažką sakyti, tačiau juk jos aš nepažystu.

- labas,- tariau, kad atrodyčiau mandagus, juk žiūrėjau į ją.

Kai jau vėl ketinau eiti, išgirdau ją.

- ei!- šūktelėjo ji, tačiau ne taip garsiai, kad registratorė ją subartų.

- ko?- nelabai ruošiausi būti mandagus ir su ja. Vis dar jaučiau pagirių nuopelnus. Kažkodėl abejojau, kad čia, šiame pastate, prie švariai išvalytų grindų, ir blizgančių šviesų, ji būtų dar viena mergina, kuri yra didžiulė fanė mūsų grupės.

- gal žinai, kur yra kokia jauki kavinė?- kiek priėjo arčiau, mačiau jos tamsius surištus plaukus, dangaus žydrynės akis, spindinčias šiame pastate. Baltoje odoje buvo įsispraudusi šypsena.

- ne.- pasisukęs vėl ketinau eiti. Nerūpėjo, su kažkuo bendrauti, galvos skausmą norėjau numalšinti gėrimu.

- netikiu, kad tu ne vietinis.- toliau besišypsodama ji žingsniavo šalia manęs. Pasirodė, ar ji jau laikė mane savo draugu? Nors ir norėjau, kuo greičiau pasitraukti nuo jos, tačiau mano antipatijos ji nejuto. Besišypsodama, žingsniavo šalia manęs, nesiruošė trauktis. Neradau žodžių, kaip gražiau pasakyti, kad nenoriu jos kompanijos.

- ką veikei ten?- pasukęs galvą, galiausiai prakalbau, o ji žvilgtelėjo, į mane, žydrynės akys negeso.

- žmonės nelabai daug ką gali daugiau veikti, būdami pastate prisigrūdusių psichologų, aiškinančių kaip gyventi.- truktelėjo pečiais, tarsi būtų paprastas dalykas, tačiau, kad ir nepažinojau jos, jaučiau, kad tai nėra tiesiog paprastas dalykas.- greitai tapsiu viena iš jų. Reikia mokytis, kaip imti nurodinėti žmonėms.

- ačiū.- taria, sustodama. Nesupratęs, už ką ji dėkoja ir pats sustoju. Tačiau pakeliu galvą ir pamatau iškabą. Bylojančią apie neva jaukią kavinę. Ir ji dingsta už durų, pranyksta mažame pastatėlyje, o durys užsitrenkia ir nieko nebelieka.