Hands up (LTU) /h.s

Dvidešimt aštuoni.

- jam gerai.- vėl girdėjau jos šnibždėjimą. Pramerkęs akis pamačiau, ją stovinčią prie lango, tarsi kažkas tyčia būtų naktį pavertęs dieną, ji nusisukusi toliau kalbėjo telefonu.

- jis vis kartoja, kad tavęs nemėgsta.- truputi nusijuokia. Nesuprantu su kuo ji kalbasi, tad negaliu jai garsiai pasakyti, pasisveikinti, tariant paprastą "labas rytas". Ji neatsisuko pažiūrėti į mane, manė, kad aš dar miegu.

- nebegeria. Gali taip ir rašyti dokumentuose. Mes grįšim.. manau po trijų dienų.- ji toliau stovi prie apdulkėjusio, daugybę metų nevalyto langelio, pro kurį bando kažką įžvelgti prieš mus esančioje pievoje ir krūmuose.

- taip. Jis nežino.

Padėjęs galvą ant kietos pagalvės, dairiausi po kambarėlį, kuris galėjo matytis man gulint. Ant stalo jau garavo puodelis arbatos, dūmai sklaidėsi po visą kambarį, priversdami išsiskirti, šildant truputėlį kambario, verčiančio pabusti iš miego. Prie puodelio, buvo padėtos dvi lėkštės, norėjau jau dabar pat padėkoti jai, tačiau turėjau sužinoti kodėl ji taip nuolatos kalba apie mane. Svarsčiau ar gerai darau, vėliau prisimenu, kad kitos išeities nėra, bandau taip įveikti save. Prigaunu save, kaip nusikaltėlį, noriu nusijuokti, tačiau laukiu kol vėl prabils. Kambaryje, pro langelius bandė prasiskverbti šviesa, temdyta nevalytų langų, užuolaidų. Nori saulė patekti į vidų - galbūt tai mano saulė bandanti patekti į vidų. Galbūt ji nori kažką man pasakyti, kažką išburti, gal priminti. Nors apie ją aš viską prisimenu.

Kai sykį, keliavo su mumis į turo du koncertus, jau būnant kartu, žinant pasauliui, nieko nebeslepiant, po mano koncerto kalbėjo su vienu iš apšildančios grupės nariu. Kažkur man tai priminė, kažkas buvo panašaus mūsų susipažinime ir tą akimirką išsigandau. Ėmė pyktis, pavydas graužė vidų, norėjau trenkti tam vaikinui, tačiau ji atsisuko, garsiau pakviesdama mane. Draugai kiek juokėsi, užnugaryje, kai be reikalo pavydėjau, Olivia nieko nesuprato, tačiau bandė kažką man pasakyti.

Ji pasisuko į mane, tačiau spėjau užsimerkti, kad manęs nepamatytų, nesuprastu, kad klausausi jos pokalbių, su žmogumi, nors ji kalbėdavo apie mane. Galbūt dabar šią akimirką jaučiausi, taip kaip maniau jausiuosi, kai man mobiliojo prireiks, bet tada aš norėjau jį išmesti pro langą, palikti gamtai, gal ši sugalvos kam nors paskambėti, turinti kažką svarbaus pasakyti. Nežinojau, kodėl tiksliai tą padariau, nežinojau kodėl dabar tai prisiminiau. Į tą pasaulį, kuriame mobilus toks svarbus grįšim po trijų dienų, turėsiu vėl sėdėti tos moters kabinete, kur smilkalų daugiau nei deguonies, kur ant sienų kabo jos padėkos ir keli diplomai. Turėsiu vėl eiti pro tą registratorės stalą, ji vėl netikės manimi, gal ir vėl norės paprašyti mano asmens dokumento, gal ir vėl prisimins, kad nusikaltėliai pas psichologus nelabai veržiasi. Nežinau ar ten vėl sutiksiu Žydrynę, tačiau vis dėl to tikėjausi, ją vėl sutikti. Tikėjausi vėl jai pamojuoti, išgirsti kaip paklausia ar pastate stoviu tik todėl, kad lauke lyja ar žinąs kokią kitą kavinę į kurią ji eitų arbatos. Dabar buvau įsitikinęs, kad ten ji lankosi tik dėl arbatos.

Tą kart Olivia, kalbėjo su tuo vaikinu apie mūsų koncertus su jų grupe. Pasakojo, kaip susipažino su manimi. Pažinojau jį, jis jau sykį taip pat buvo apšildęs, prieš mūsų grupę. Vėliau ir kiti mūsų grupės nariai prisijungė, sveikinosi, kalbėjo apie ateinantį koncertą. Olivia, taip pat sakė visiems, kad dar į vieną vyks su manimi. Jai patiko kelionės su grupe, bet svarbiausia ji sakė, kad galėjo dažniau būti prie manęs. Pasiūliau jai pasilikti ilgiau, ji atsisakė, pasakydama, kad galbūt reikia man pabūti su grupe, pasidomėti kaip jiems sekasi, kad neatrodytų, kad visą turą buvau tik su ja. Kai vėliau ji išvyko, mums prasidėjo kiekvienos dienos kelionės vis į skirtingą miestą ar šalį. Nebebuvo, kad kelis vakarus dainuotume tose pačiose arenose. Bet aš rasdavau laiko, nusiųsti jai nuotrauką geriant karštą šokoladą ir nepaleisdavau telefono iki tol kol ji neatsiųsdavo tokios pačios.

Visiškai nemaniau, kad Žydrynė slepia kažką blogo, visada buvo ta kuri turėjo tik susikrovusi magiškus, paslaptingus dalykus. Nes ji buvo tokia atsitiktinė sutikta švelnių dangiškos žydrynės vandenyno akių mergaitė, kad nebūčiau sau leidęs pagalvoti kitaip. Ji tarsi negalėjo būti blogietis. Buvo per daug tikra, kad būtų kažkuo kitokiu. Nesitikėjau, kad ji tai pasakys, kad visas netikras miegas kuriame buvau, kad ji nesuprastų jos klausiausi, ėmė ir dingo ir viskas ko norėjau tai nekęsti tos Žydrynės kuria pažinojau. Ji nebuvo tokia, kokia maniau, ji turėjo daug daugiau paslapčių, nei kada būčiau sugalvojęs. Ėmiau svarstyti ar ji tikrai ta pati Žydrynė kurią sutikau tą dieną. Nes aš jos nepažinau, nežinau tos Abby, su kuria keliavau. Galbūt dėl to, kad nenorėjau patikėti, ėmiau manyti, kad kažkas ją netyčia pagrobė. Galbūt su kuo sumaišė, gal buvo kažkas kitaip. Ne, aš nenorėjau tikėti.

- taip, mama, jis pirmas mano pacientas. Žinau. Jis pasveiko.- kiek tyliai džiaugsmingai nusijuokė Žydrynė ir visos spalvos aplink ją išnyko, tapo viskas taip aišku.