Hands up (LTU) /h.s

Devyni.

Kambaryje, kuriame ant žemės mėtėsi kiek pustuščiai buteliai, pradarytos dėžės greito maisto, ir paliktas įjungtas televizorius, pusei dienos nuo tada kai išėjau pas tą moterį, kurios nekenčiu.

Žydrynei ir čia nepatiko. Pasidairius, kur į tikras kambario grindis galėtų padėti koją ji žengė kelis žingsnius ir patraukus pragertus butelius, sėdosi ant lovos.

- susidėsiu daiktus.- po valandžiukės tylos, įjungęs senų dainų kanalą, pažiūrėjau į Žydrynės akis, kurios žibėjo gėriu.

- nežiūrėk į mane taip.- pasisukus į mane nusišypsojo.

- kaip?

- lyg manydamas, kad aš geras žmogus. Aš nesu gera. Blogietė, kitaip nepasakysi.

Nieko jai neatsakiau. Tiesiog ėmiau krautis daiktus. Negalėjau pasiimti, kažko, ką žmonės ima į iškylas - niekada taip ir neišmokau groti jokiu instrumentu, todėl jo imti negalėjau. Būtų atrodę labai keistai. Neužtrukau tiek, kas Žydrynei imtų patikti senas rokas, ar popsas. Todėl ir nemokėjau žmonėms pasakyti kokia svarbi man yra muzika.

Kai pasukome į rytų pusę, kur į tolį nameliai, atrodė tokie mažyčiai, svarsčiau, ar nepaklausti jos, ar neverta pasilikti pamiegoti per naktį ir ryte kupinam visokių minčių ir tikslų, leistis į nežinomą kelią. Svarsčiau, kur mes vyksime, ką bedarytume, norėjau kažkur pabėgti nuo visų šių žmonių mieste. Tik ne nuo Žydrynės. Ji lyg ir padėjo įsinorėti keliauti.

- gal keliaukim iš ryto?- klausiau jos, rankose nešdamas savo susikrautus daiktus ir keistą Žydrynės lagaminėlį, primenantį instrumento dėklą. Tačiau forma buvo kiek per keista.

- ne.- pažiūrėdama į dangų ir sustodama vidurį kelio taria, ryžtas ir grožis veržiasi per kraštus.- naktį gražesnis vaizdas. Dieną mes jau viską esame pastebėję. Tačiau nakties grožį mes pamirštame. Užmirštame tą grožį, kai žiūrime į tolį, lyg matome kažkieno kontūrus, ir tuo labiau svarstome ar tai ne visaip išsiraizgius tamsuma. Naktį, tu bijai, kad ne viską suspėsi. Dieną niekas nieko nebijo, nelieka jokių stebuklų.

Buvau įsitikinęs, kad tai visiška kvailystė, tačiau geriau pasvarsčius ėmiau suprasti. Ir pats užverčiau galvą į dangų, kur neryškiai matėsi žvaigždėtas dangus, išgąsdintas žiburių. Gal ji ir buvo teisi, gal tik dabar nenorėjau sutikti. Jaučiau kad man reikia išgerti. Tačiau nebuvo tam laiko. Nors ėmusi sausėti gerklė ir svaigstanti galva, prašė, tačiau turėjau išvykti. Negalėjau pasilikti čia. Miestas ėmė trauktis iš visų pusių, spaustis, tarsi nebetilpau į jį, jis buvo man per mažas, jaučiau milžinas vaikštantis po jį. Darėsi bloga, negalėjau suvokti.

Turėjau kuo greičiau dingti iš čia. Negalėjau daugiau pasilikti. Miestas mane dusino.

Todėl ir išvykau.