Hands up (LTU) /h.s

Trisdešimt.

- turėsi vis tiek su manimi keliauti.

- susirasiu ką nors, kas parveš.

- ne, Harry, tu keliausi su manimi.- ji nežiūrėjo į mane, plaudama puodelį, merkė rankas į šaltą vandenį, vėliau nušluostė į rankšluostį ir įsidėjo į savo krepšį. Atsidusdama susipakavo ir savo arbatą, galbūt apsidžiaugdama, kad nebereikės mane įtikinėti, pamėgti gerti arbatą. Dabar nepažinojau jos, nenorėjau išvis kažko tikro žinoti apie ją.

- gerai. Mes jau turim vykti.- galiausiai jos balsas pasidarė tylus, tarsi norėtų atsiprašyti, lyg nedrįstų.

- ne.- nutraukiau ją, neketindamas su ja kažkur vykti.

- Harry,- sunkiai kalbėjo, pasirėmė į stalą ir kita ranka prilietė kaktą. Laikydamasi stalo ir sienos, prisėdo.

- kas?- žiūrėjau į ją, kaip apsunkusiai, bandė kažką pasakyti, žodžiai tarsi nebegalėjo išeiti iš jos lūpų.

- gal gali paduoti vaistus?- ranka mesteli krepšio link. Nuskubu prie krepšio ieškau vaistų, randu netrukus. Pripilu į keistą stiklinę vandens, paduodu išimtą tabletę. Drebančiomis rankomis ji išgeria, tačiau vėliau, nebeišlaiko stiklinės, paleidžia ją iš rankų ir ji sudūžta. Stebiu išsigandęs, negalėdamas jos čia tokios palikti. Prie jos, sėdžiu daugybę laiko, vaikščiodamas iš vieno namelio kambario į kitą, laukdamas ir nežinodamas ką daryti toliau. Dėl to, kad Žydrynė atrodė nusilpusi ir užsimerkusi neatrodė dar geriau. Nebuvo ko kviesti, visi žmonės jau buvo išvažiavę, visi nebenorėjo čia pasilikti.

Kai lėtai atsisėdus ji pažvelgė į mane, bandė šypsotis, mačiau, kad dar tebesijaučia silpnai.

- kas tau buvo?

- nieko.- norėjau, kažką pasakyti paprieštarauti, tačiau juk mes nebuvom jokie draugai, kad galėčiau to klausti, mūsi niekas nesiejo ir jei ji nenorėjo kalbėti, negalėjau to reikalauti prikišdamas ilgą draugystę būnant draugais. Juk ji tik mano psichologė. Ar psichologės dukra taip pat esanti psichologė. Nežinojau kaip tiksliai ją vadinti.- gerai. Aš galbūt kelias dienas ignoravau paskirtų vaistų gėrimą.- suburbėjo ji, žiūrėdama į savo rankas.

- kodėl?

- maniau, kad man jų nebereikia. Kad jau esu pakankamai stipri nuo šitiek metų geriamų tų pačių vaistų.- bandė pasakyti,- Aš kartais eksperimentuoju,- galiausiai sušnibždėjo, tarsi čia kažkas būtų prikabinėjęs blakių ir paslapčia klausėsi. Kiek atrodė ir pati kvanktelėjusi.

Ir darėsi juokinga: mane ji bandė stabdyti nebegerti, pati privalėdama gerti tabletes jų negerdama. Norėjau klausti ar tuomet ji gali taip elgtis, bet nieko nesakiau. Sunkiai ji atsistojo, pažvelgusi į savo krepšį ir šalia padėtą bandžą su dėklu, jau norėjo imti, bet aš jos krepšius paėmiau pirmas. Nežinau kodėl, tačiau man vėl ji atrodė, kaip tikroji Žydrynė. Nors negalėjau neprisiminti, dėl ko ji vertė mane pasiklysti.

- Harry, vyk su manim, gerai?- atidariusi automobilio dureles ji laukė kol įdėsiu jos daiktus.

- ne.- purčiau galvą, nepasidaviau. Vis dar ieškojau išeities, kaip grįžti atgal neturint telefono ir be Abby pagalbos. Galėčiau kelių dienų kelione eiti pėsčias, stabdydamas pakeleivingus automobilius tikėdamasis, kad jame nėra mano fanių.

- Harry.- sunkiai kalbėjo ji, vis dar jautėsi ne per daug stipriausiai. Negalėjau jai tokiai leisti vienai vairuoti tokią ilgą kelionę. Sunkiai atsidusęs, lyg pūsdamas nuo pasaulio visus rudenėjančius lapus, linktelėjau, nenorėdamas išvis keliauti su ja.

Pažvelgęs dar sykį į namuką, kuriame ir sužinojau visą tiesą, patikrinęs ar nepalikau ten savų daiktų ir užvėręs duris įsėdau į automobilį ir išvažiavome į krūmais ir didelėmis žolėmis apaugusio keliuko vedusio į kadaise svarbų namelį, kuris dabar ir man tapo svarbus, net pats to ir nežinodamas.