Hands up (LTU) /h.s

Dvidešimt.

- buvo gražu.- tariu jai, kai rankoje laikydama bandžą, nulipa nuo pakylos. Keli vaikinai pribėgą ją apkabinti, taria, kad jos labai pasiilgo. Norisi jiems trenkti, tačiau šių draugiškų žmonių būryje, ką pagalvos kiti?

- ačiū.- rausvi skruostai sužybsi, lyg blizgučiai. Ji nubėga per visus žmones, braudamasi pro juos, tarsi nardydama vandenyje - kur nors pamatau jos besiplaikstančius plaukus, kitur nepastebiu jos visai. Žydrynė vėl pabėga nuo manęs, modama ranka, galbūt man, galbūt kitiems. Tačiau bandydamas surasti ją, pasileidžiu bėgti, norėdamas pavyti ir nebepamesti svarbių žmonių, kad šie nedingtų iš mano gyvenimo.

Ji stovėjo prie ežero, kuriame augo didelis riebus apskritimas, tampantis tokiu paslaptingu, kai vėjas kutena žoles, kai šios ima kvatoti per visus laukus. Ir tu nepagalvotum, kad tarp naktimis kvarkiančių varlių, kur ne kur žybsinčių jonvabalių, retsykiais iš vandens iššokančių akrobačių žuvų ir kur nors prie kranto tykančio katino, viduryje esantis burbulas yra netikras, kad jis besisupąs danguje ir besišypsodamas ir besijuokdamas iš viršaus stebi mus mažus žmogeliukus, kurie niekaip negali suprasti viso gyvenimo. Ir ežeras tampa stebuklingu, tarsi lauki kol išlys iš karietos, vežančios Pelenes į pokylius. Nes viskas šioje kelionėje, buvo taip stebuklinga. Viskas vertė mane pasiklysti, prisiminti mano saulę, kurią bandžiau užmiršti, nes ji tikriausiai mane jau buvo užmiršusi, aš tapau jai tik dar vienu iš tų žmonių, kurie visiškai nebežino ką daro. Galbūt dabar jai buvo juokinga, kad dar tikiuosi ją sutikti. Jei tai įmanoma, aš tai norėčiau.

- žinai, kodėl naktis tokia tamsi?- klausė ji, jos akys tapo ežeru, maudėsi tamsiame vandenyje, tarsi visas pasaulis išnyko, nublanko, paliko. Žydrynei, tarsi buvo gera, jausti, kad viskas įmanoma įveikti, jei tik žinosi, kad už visko slepiasi nepaprasti dalykai. Ji tarsi pati buvo nepaprastas dalykas.

- ne.- papurčiau galvą, užsižiūrėdamas į didelį apskritimą vidurį ežero. Jo baltas vidurys, tarsi laivas, skandino gėrį, jo šaltas žvilgsnis šaldė upes, tačiau dabar jis buvo toks nepavojingas, kad norėjosi jį paliesti.

- nes gali pakelti rankas, ir laukti, kol dangus ims kristi.- nusijuokė ji, pastvėrusi akmenėlį, paleido per vandenį. Trenkėsi porą kartų ir paniro po vandeniu, norėdamas pagauti keletą žuvų. Iškėliau rankas, apsimestinai laukiau kol ims griūti dangus, tačiau nieko neįvyko. Ji ir toliau mėtė akmenėlius, įsinorėjęs mėtyti ir aš, paėmiau akmenėlį, ir pamatydamas kaip griūna dangus paleidau jį per vandenį.

Tarp medžių tyliai bešnabždančių lapų ir vėjo gaudomų ir retsykiais plėšomų gėlių žiedų lapelių, prisėdę, ant žemės, ilgai svarstėme, kuris pirmas turėtų prabilti. Priminė, mano saulės tylą, kai pirmą kartą ją sutikau. Tačiau dabar, mano saulė nebebuvo mano, nebeturėjau teisės apkabinti, pasakyti, kad niekada neužgestų jos spindulių akys, kad būtų visą laiką ta kuri maniau, manęs nemėgstanti nuo pat pradžių, nes nenorėjo su manimi kalbėti.

- negalvojau, kad ši kelionė man padės.- nusijuokiau aš, kai jos akys užsipildė ežero vandeniu, ir atsirėmusi ant rankų, gulėjo žiūrėdama, kaip iš dangaus nusileidžia kelios antys, pokštelėdamos į vandenį, pakišdamos galvą po juo, bandydamos sugauti sau vakarienę.

- kuo padėjo?

- juk žinai, mano prieš tai buvusį norą gerti.- sunkiai pripažįstu, prie jos apie mano norą gerti.- per šią kelionę išgėriau tik tris skardines alaus.- liūdnai nusišypsau.

Kai bėgau nuo erzinančios psichologės, kurios negalėjau pakęsti, nemaniau, kad atsitiktinė mergina, kuriai tariau labas, dėl to, kad neatrodyčiau blogai, kai žiūrėjau į ją, vers mane pasiklysti, imti ir prisiminti savą saulę, bandyti suprasti, kad kitaip ir negalėjo būti, net jei būčiau daręs kažką kitaip.

- džiugu.- taria ji, rankos pakylą į orą ir bando apglėbti mėnulį.