Hands up (LTU) /h.s

Šeši.

Nežinojau jos gerai. Išties nepažinojau jos iš vis. Nė vardo nespėjau paklausti, ji tarsi buvo paslaptinga, sapnų mergaitė - pramintu Žydrynės vardu, dėl spindinčių žibuoklių mėlynų vandenyno akių. Ji nenustojo šypsotis, paskubomis gėrė savo arbatą, tikriausiai ir aš turėjau padaryti tą patį, tačiau arbatos, ne taip ir norėjau.

- nepersigalvosi?- po valandžiukės ji klaustelėjo. Kai jau norėjau sakyti, kad nežinau, vėl užsižiūrėjau į lauką, įsivaizduodamas už tų kelių pastatų, lietaus merkiamą ir dangaus apverkiamą pastatą, kurio taip nemėgstu. Kad kiekvieną dieną turėčiau eiti, iki tol kol ji pagaliau pasirašys tą nesvarbų popiergalį.

- ne.- žiūrėdamas į jos mėlynių uogų spalvos akis, atsakau. Ji nusišypso, atsistoja ir jau ruošiasi eiti. Tačiau aš neskubu. Juk tik dabar, tik prieš kelias akimirkas, aš atsisakiau to gyvenimo, kuriame yra daktarė Belling. Kuriame jos kabinete, aš sėdėdavau ten valandą, kol ji retoriškai bandė iškasti iš manęs kažką svarbaus.

Apsidairau po kavinukę į kuria man atvedė psichologijos studentė atliekanti praktiką ypač mėgstamoje garsenybių, psichologų pastatą. Ant sienų kampučiuose neryškiai matėsi pelėsis, tačiau žmonės buvo laimingi, lyg tokių smulkmenų jų gyvenime nereikėjo. Tarsi arbata buvo tikrai stebuklinga, tarsi ji vertė juos jaustis laimingais. Ir man nebeskaudėjo galvos, buvo kiek prisimiršusios visos sunkios pagyrios.

Išgėriau arbatą, atsistodamas ir pažvelgdamas į Žydrinę, kuri stovėjo prie lauko durų, laukdama kol aš ateisiu, kad vėl leistų mums pajusti lietų, bėgant per miesto siauras gatves. Duryse buvo įkaltas vinis, ant kurio kabojo iškaba, kviečianti dar sugrįžti. Iš magiško pasaulio išeiti buvo lengva, užsivėrusios durys, panaikino stebuklus. Dabar stebuklas buvo vėl lietus, bespalviai lašeliai, kurie tartais atrodydavo melsvi. Bėgau per gatves, bandydamas nepamesti Žydrynės, kai ji pasileidus vėl bėgo kažkur į tolį. Žmonių gatvėse buvo mažai, visi jau buvo sulindę į savo namus arba niurnėdami tūnojo savo automobiliuose, kurie būtent šiandien buvo nusprendę, kažko neužsivesti.

Nežinojau ar elgiuosi teisingai, lygiai taip pat, kai nusprendžiau, kad galiu dainuoti, kad maniau galintis tai daryti.

Tačiau, aš norėjau. Norėjau pailsėti nuo visų grupės narių, klykiančių fanių, kurios kartais neberasdavo ribų, norėjau kiek pailsėti ir nuo tų vadybininkų. Tačiau didžiausia priežastis buvo, tai kad norėjau pabėgti nuo tos moteriškės, kurią turiu lankyti kiekvieną dieną vidurdienį.

Kai pasukęs už kampo, maniau kad jau pamečiau Žydrynę, kad nubėgo pasakų taku į mišką iš kurio negrįš, išvydau ją stovinčią po stogeliu, nors buvo visa šlapia, ji stovėjo po stogeliu. Besišypsodama žiūrėjo į savo telefoną, stebėjausi kaip jis dar veikia.

- tu gyveni čia?- paklausiau jos, pats palysdamas po stogeliu.

- taip.- taria pažvelgdama į tamsų stogelį, tarsi pro jį matytų savo kambario langus. Nuo jos plaukų vis lašėjo vanduo, plytelės po stogeliu kiek sušlapo.

- ar bent jau žinai, kur mes keliausim?- paklausiau jos, o jos telefonas užgęsta, ji jį įsideda į kišenę. Šiandien neturėjo jokios rankinės.

- žinau. Ten kur keliausim - viskas kitaip. Žmonės ten - norintys gyventi. Harry, ar tu nori gyventi?

Jos smalsios akys žiūrėjo į manąsias. Akimirką pamiršau kaip sakyti žodžius, kaip juos dėlioti į sakinius. Bandžiau suvokti kas dedasi, kas vyksta. Atrodo visų šurmulių garsuose, kur pravažiuojantys automobiliai, kur lietaus lašai besibeldžiantys į langus, į šiltus ir jaukius tavo namus, kuriuose ant stalo garuodavo pyragas skaniausias iš tavo mokamų pagaminti, iš tų, kuriuo vaišindavome svečius, kur grojo tokia graži melodiją, kurią tu taip mėgai, kurioje norėdavosi gyventi, ji buvo tavo dalis, tavo kažkas kas versdavo tave džiaugtis gyvenimu. Aš ėmiau net užuosti visą vėstančio pyrago ir arbatos saldų kvapą, galėjau girdėti kaip sėdint viduje girdėjau lietaus lašus, kol naktinį pasaulį pro langus nušviesdavo tik žiburiai, rodantys kelią į tolį ir pasislepiantys už staigaus posūkio. Mačiau net byrančius trupinius, valgant jau atvėsusį pyragą. Įžvelgiau, net nukrentantį lašelį, nuo arbatos. Ir vis tiek aš nežinojau atsakymo.

- noriu.- galiausiai tariau. Ir žinojau, kad sakau tiesą, gal nė akimirkai aš nebuvau tuo suabejojęs, tik Žydrynei to paklausus aš turėjau suprasti ar nemeluoju. Nors visą laiką tai žinojau, tačiau turėjo savęs dar paklausti keletą kartų, kad galėčiau įsitikinti.

- eime,- pravėrusi duris, timptelėjo į daugiabučio šiltą vidų.