Hands up (LTU) /h.s

Septyniolika.

- kažkurio tarpsnio savo gyvenimo neprisimenu. Tarsi kažkas būtų atidaręs mano galvą, praskleidęs smegenis ir jas išnagrinėjęs ir atradęs, kažkokią dalį, būtų jas iškirpęs, o vėliau tvarkingai ir atsakingai užsiuvęs. Prisimenu tik mažytes dalelės, kaip man dažnai pasidarydavo bloga, kaip mama vis kažką kalbėdavo paslapčia su daktare. Daugiau nieko. Atrodo man buvo penkeri. O gal ir vyresnė buvau. Nežinau. Neturėjau laiko paklausti.- jos rankos susigniaužė į kumščius, jai buvo pikta, tačiau viduje krito sienos, byrėjo lubos, daužėsi širdis.

- vieną dieną, pasibeldė į duris moteris, pamačiusi mane puolė apkabinti. Nesupratau kas ji tokia, maniau, kad išprotėjus.- pro ašaras ji nusišypsojo. Girdėjau iš jos žodžių, tai.

- kai pakviečiau arbatos, tarė, kad aš labai paaugau nuo paskutinio karto, kai mane matė. Pamaniau, kad tai viena iš tų tetų, kurios visą gyvenimą nesi matęs, o tik vėliau sužinai, kad tokią turi ir tavo giminė.- jos lūpose atsirado mažytė šypsena, tačiau viduje niekas nespėjo pasikeisti.

- Iš kišenės nedrąsiai ištraukė nuotrauką, apiblukusią, tačiau įžvelgiau mažytę save lovoje, buvau kaip maišas apvyniotais visokiais laidais ir aparatai buvo kaip mano pilių sargybiniai. Ant lovos buvo numestas mano mėgstamiausias žaislas, pagalvė kiek ištepta krauju, sakė, kad aš juo kosėdavau. Buvau tokia silpna, kad negalėjau net pakelti to žaislo. Aš nė rankų pakelti nebegalėjau. Daktarai purtė galvas, kartojo, kad ieško donoro. Tėvai nuolatos budėdavo prie manęs. Tuomet moters sūnus - praeitą vakarą jam buvo suėję aštuoniolika, jį kažkas sumušė, kažkaip jo širdis dar plakė. Negirdėjau smulkmenų, aš tiesiog žiūrėjau į nuotraukoje ant lovos numestą savo meškiną. Ir vis tiek nieko negalėjau prisiminti. Ir darėsi bloga, kad viso to nežinojau. Iki pat devyniolikos nežinojau, kad mano širdis, kažkokio vaikino pamiršta gyvybė.

- ji nepamiršta.- apkabinau ją, darėsi sunku klausyti jos.- ji gyvuoja pas tave.- tariau jai tyliai. Buvo taip liūdna, taip skausminga klausyti Žydrynės, kad net dangui skaudėjo, netruko daug kad ir jis praplyštų verkti. Ir vėjas vis suko ratus, raminamai šnibždėjo niekur nedingsiąs, tačiau akimirka išnyko, bet sugrįžo, galbūt savo nematomose rankose nešdamas šitą ir jam svarbaus.

- moteris dar sakė, kad nenorėjo dovanoti jo širdies, tačiau gydytoja atvedė ją į mano palatą. Jai suspaudė širdį, sakė prisimena kaip liejo ašaras, kai mano melsvos akys stebėjo ją. Aš klausiau daktarės ar galima būtų pavalgyti, daktarė liūdnai papurtė galvą, pasakė, kad negalima. Man negalima buvo maisto. Visi žinojo, kad be donoro, aš neišgyvenčiau, kad buvo likę nedaug. Moteris sakė, kad viską nulėmė mano amžius ir liūdnos ir skausmo pilnos akys. Galvojo, ką ji būtų padarius tokiai moteriai kaip ji, jei jos sūnui būtų tokia pati situacija, o kažkokia moteris, būtų jos nedavusi, plakančios širdies iš savo vaiko, kurio jau nebuvo galima išgelbėti. Prisimena, kad tą dieną verkė už mus abu. Verkė už nepažystamą mergaitę, kuriai buvo reikalingas donoras ir už sūnų, jauną pilnametį, taip ir negalėjusį baigti mokyklos. Ir daugiau nesvarsčius ji sutiko.

Žydrynė verkė, užsidengusi rankomis akis, kūkčiojo, buvo sunku klausyti, širdis tarsi plyšo per pus, ėmė skaudėti girdėti ją tokią.

- tėvai slėpė nuo manęs tai tiek metų. Jie nesakė, kad mano gyvybė - du žmonės. Žinai, kaip tai sunku? Kai netikėtai sužinai, kad esi kitoks nei visi, kad tavo viduje - kadaise jauno pilnamečio gyvybė. Dar netikėjau ta moterimi, užbėgau greitai į viršų ir sviedus ką buvau apsivilkus išties pamačiau didelį randą. Keikiau save už tai, kad niekas nesusimasčiau iš kur. Ir tą akimirką ėmė aiškėti, kodėl žmonės su manimi taip elgėsi atsargiai. Ėmiau suprasti, kiek daug gali nežinoti. Ir aš nekenčiau savo tėvų. Net tuomet kai jie sakė, kad nežinojo kaip pasakyti, net tada kai verkiau aš, kaltindama juos už tai. Ranka svėrė pakabutį nuo kaklo, nuplėšiau jį su jėga, pertrūko grandinėlė ir šaukdama jiems į veidą supratau kodėl kartodavo, kad mano širdutė jiems labai svarbi. Jie vis sakė, kad pakabutis reiškia šventę, kad tada žmonės atrado gėrį.

(a.ž.) Dėkoju, kad skaitot! Labai laukiu jūsų nuomonių bei vote! :)