Hands up (LTU) /h.s

Trisdešimt vienas.

Naktinis dangus, nebebuvo kažkas kuo ankščiau patapdavo. Negalėjau rasti jame, ko ieškojau ankščiau. Abby nebandė kažko sakyti, ji tik žiūrėjo į kelią, retsykiais žvilgtelėdama per veidrodėlį ar neatskuba kokia mašina.

Kai sustojo šalikėlėje, beveik miegojau, atsirėmęs į dureles, jai sustabdžius pasvirau kiek į priekį. Pažiūrėjau į ją, kai ši skubėjo išlipti iš automobilio, rankove braukdama iš akių pabirusias ašaras. Atsisegęs saugos diržą ir pravėręs dureles ir pats skubėjau lipti, klausti jos kas nutiko, bet viduryje tarp mašinos ir jos, sustojau klausdamas, kas aš toks, kad turėčiau eiti pas ją?

Ar tai aš buvau, tas kuris visą laiką apgaudinėjo ją, meluodamas apie viską?

Ar aš buvau tas, kuriam kitas žmogus buvo tik darbas, keistas eksperimentas, didžiulė padėka iš mano vadovybės, kad išgydė Harry Styles?

Prisigalvojau kur kas baisesnių minčių apie ją nei, kad ji galėjo apsiginti, tačiau ji nebandė. Nežinau gal čia dar tik vienas toks metodas?

Išvarydamas visas šias piktas mintis, paslėpdamas giliai stalčiuose, nuėjau prie jos, negalėjau žiūrėti, kai ji verkė, negalėjau nepaklausti, kas nutiko.

- Abby?- lėtai ji atsisuko, jos akyse žibėjo nesusipratimas.

- pirmą kartą sakai mano vardą,- mažytė šypsenėlė ryškėjo jos veide. Pirmą kartą sakiau tikroviškai, ne tada kai pykomės.

- taip. Nesenai jį sužinojau.- kuo tyliai burbtelėjau, nežinau iš vis kodėl tai ėmiau sakyti ne mintyse. Ji nusijuokė, nebesimatė jokių ašarų.

- nekreipk dėmesio,- numojo ranka, modama vėjui, kai ėmiau klausti iš kur tos ašaros, jos akyse. Pasilikau stovėti naktyje, kiek užsigalvodamas, kol ji padėkodama apsikabino, o vėliau paspruko iš šios vietos. Jaučiau toks pažystantis šią gamtą, kad ėmiau net įsivaizduoti pažįstantis visus augalus ir gyvūnus.

Nežinau ar ji norėtų stovėti šioje naktyje. Esu tikras tik tuo, kad nematyčiau jos tokių šviesių akių. Jos šypsenos, nes apgaubęs naktinis dangus būtų tai pavogęs iš manęs. Galbūt ir būrų buvusi su manimi čia, gal net nebūtų rūpėjusi ši naktis. Gal man niekas taip pat nebūtų rūpėję. Nes man būtų rūpėjusi tik ji. Tik mano saulė, tik mano Olivia.

- važiuokim.- grįžta šalia manęs Abby. Linkteliu sutikdamas, šioje naktyje palikdamas savo Olivia. Jaučiausi, tarsi jai dabar čia patiko, kad ji norėjo čia pasilikti. Dar sykį pažvelgiau į šoną, linktelėdamas nematomai savo merginai, tardamas kad grįšiu, kad jos atsiminimai visada bus su manimi, pradėjau eiti lipdamas į automobilį.

Ir šią akimirką, tokioje tamsioje naktyje, kurioje atrodo nė sykį nesu buvęs, supratau, kad Olivia tikrai nebegrįš. Nebegrįš kaip tikroji saulė, kaip tikroji mano Olivia. Jos nebebus. Ir man taip skaudėjo visą vidų, žinodamas, kad daugiau niekad tikrai nebesutiksiu jos.