Hands up (LTU) /h.s

Aštuoniolika.

Kai pirmą kartą pasirodėme visiems žmonėms ji buvo tokia išsigandusi, kad sakė daugiau nenorinti lysti į lauką. Prisimenu, kad dar garsiai nusijuokiau. Bakstelėjau į jos nosies galiuką ir atsistojęs nuo sofos, skubėjau į virtuvę, atsinešti ko nors skanaus. Žmonės, vieni sakė, kad numanė, kiti kad tai buvo labai netikėta. Tačiau išties niekas nesitikėjo, nors kalbėjo kitaip. Draugai džiūgavo, kad pagaliau ji pasiryžo, grupės nariai džiaugėsi, kad nebereikės tiek išsisukinėti. Kelias dienas nesirodžiau socialiniuose tinkluose, nenorėdamas išsigąsti piktųjų fanių.

- kaip gerai, kad jau šyla orai.- džiūgavo ji. Palinksėjau, valgydamas.

Tą vakarą ji kalbėjo su mama, vėliau sakė, kad mus vėl kviečia pasisvečiuoti.

- rimtai mes čia gyvensim?- klausiau Žydrynės, negalėdamas patikėti. Tai buvo ištisa virtinė apgriuvusių namelių.

- vieną dieną. Kitą dieną važiuosim į kitą namelį. Čia atvažiuos kiti.

- bet čia senas namas! Čia visas išnykęs kaimas.

- Harry, tai istorija.- liūdnai šypsojosi ji.- pažvelk į šiuos namukus ir pabandyk įsivaizduoti, kaip jauna šeima statė šį namelį plytą po plytos dėjo pamatams. Šiuose namuose augo vaikai, mūkė karvės, kriuksėjo kiaulės - tai buvo gyvenimas. Tų žmonių užtarnautas, sunkiai uždirbtas turtas. Ar gali įsivaizduoti, kaip jiems tai svarbu? Kiek metų jie tai kūrė? Kaip dabar jiems būtų skaudu girdėti iš tavęs šiuos žodžius?

Pasidarė taip gėda. Ir tikrai po jos žodžių, galėjau matyti vaikų žaidimus, girdėjau jų vaikišką juoką. Jaučiausi labai kaltas, kad taip maniau. Tai buvo žmonių gyvenimas, o aš per kelias sekundes žodžiais ėmiau ir sugrioviau.

Vakare, sutemus visi nameliai ir gatvės nušvito, pasidarė spindintis grožis, kad net iš netikėtumo pasitryniau akis, norėdamas įsitikinti.

Žydrynė išsitraukė savo dėklą, kurį visą kelionę saugojo. Sakė tai paslaptis. Tačiau buvau tikras, kad dabar tai išaiškės, kad ji pasakys, kad žinosiu dar daugiau apie ją. Tačiau pamojo man ranka, kviesdama eiti kartu. Nežinau kodėl, tačiau lėtai, sukabinau mūsų rankas ji tik nusišypsojo, kažkodėl ir aš plačiai šypsojausi.

- gal panešti?- pasiūliau, kita ranka rodydamas į jos dėklą. Ji papurtė galvą, garbanos plaikstėsi į visas puses, atrodė vaikiškai laiminga. Perėjome kelią, kitoje pusėje žibintų nušviestu keliu, žmonės vis dingdavo už įvairių namelių. Žydrynė mane tempėsi pro juos, puikiai žinojo kur eina, tarsi čia lankosi labai dažnai.

- čia gražu. Atgyja, tampa mažas miestelis.- tariau jai, tebetempiant mane tolyn nuo mūsų namelio.

- žinau.- pašokdama į orą ji sušunka, prieinama auštą pakylą. Žmonės rikiavosi, Žydrynė mane tempė į priekį, tarsi visa šventė man. Prieš mus buvo pastatytas mikrofonas, būgnai ir toliau matėsi atremtos gitaros.

Prisiminiau, kaip Niall per koncertus lakstydavo su gitara - jam tai būdavo geriausia koncerto dalis kai kažkada ir jis bandydavo mane mokyti ja groti, tačiau lengviau mes sukurdavome dainą. Svarstau ar jie ir buvo mano geriausi draugai? Ar jie tie vieninteliai tikri draugai, vadinamieji broliai?

- eisi?- priėjęs, vaikinas prie Žydrynės paklausė, ranka mosikuodamas į jos dėklą. Taip ir maniau, kad tai instrumentas. Bandžiai suprasti kas tai galėjo būti, tačiau jokio instrumento nesugalvojau, kad atitiktų. Jos akys sublizgo, mačiau tą didžiulį vandenyną jos mėlynose akyse. Pasisukusi į mane, tyliai tarė, kad netrukus grįš. Tačiau jau po kelių sekundžių pamačiau ant pakylos, nedrąsiai visiems pamojavusi, užsidėjo diržą ir pamačiau jos instrumentą.

Iš visų instrumentų, mergaitei kuri mėgsta hipių laikus, greitai tapsianti psichologe, mėgstanti naktį, ji groja pačiu jausmingiausi kantri muzikos instrumentu. Tai buvo instrumentas, kuris neturėjo daug sekėjų, gal tik kelios žvaigždutės nusimanė kaip juo naudotis. Atėjusi dar viena mergina, uždainavo kai Žydrynės pirštai ėmė groti.