Hands up (LTU) /h.s

Dvylika.

Šioje naktyje, tarp apsiniaukusių debesų, buvo kitaip nei tikėjausi, kas bus visą kelionės laiką. Lietus beldėsi į stogą, bandė įlysti pro langus ir duris. Buvo kiek vėsiau, norėjosi miego ir skaudėjo galvą.

Žydrynės automobilis sustojo, šalikėlėje, kai nieko priešais nebesimatė, naktyje skendo šešėliai, tamsūs ir niūrūs žmonės, nerandantys, sau vietos po nelyjančiais stogais, nes myli lietaus kvapą. Norėjau pasiūlyti, kad galbūt, dabar galim nusnūsti ir nustojus lyti, keliauti toliau. Tačiau nespėjus nė praverti burnos, ji atidarė duris, iškišo kojas, lietus džiaugsmingai plūdo į vidų, ir atsistojusi užtrenkė dureles. Taip sėdėdamas automobilyje, kuriame buvo sausa, vėliau išgirdau jos barbenimą stiklą, pro lašais nusėta stiklą mačiau, kaip jos rankos kvietė ir mane lipti lauk.

- šalta!- šaukiau jai, kai per ištižusią masę, bandėme įsitverti batais ir atsiremti į slidžią žolę, kopėme į kalnelį, nuo kurio turėjo matytis tolį siekiančios pievos, miškai. Tačiau šiuo atveju, norėjau likti mašinoje ir bent keletą valandų numigti. Tačiau Žydrynė, atrodo buvo suplanavusi kiekvieną minutę, kurią būtų galima išvaistyti.

Draugams ji ne iš karto patiko. Tačiau man nerūpėjo, nes ji buvo geriausia. Jos šviesios akys, lyg mažytės saulės šildė mane, tarsi būčiau kur paklydęs jūroje keleivis, o ji mano išsigelbėjimas - švyturys iš toli mojuojantis man, prašantis sugrįžti, stebuklingai vedantis mane į priekį.

Jie sakė, kad ji per daug tyli, kiti muistėsi kartojo, kad per garsi, kol spindinčios jos akys, būdavo pasislėpusios už kampo. Purtydavau galvą, nepritardavau jiems. Nors keli ją pažinojo ankščiau, tačiau ją vertinti ėmė kitaip kai pasakėm, kad mes kartu.

Ir galbūt, dabar kai stoviu ant slystančios žolės, turėdamas galimybę nusikočioti į žemę į milžinišką purvą, mąstau ar jie nebuvo teisūs. Galbūt ji man ir netiko, gal ir aš jai netikau. Gal mes nebuvom tokie panašūs ar per daug skirtingi, kad galėtume būti kartu. Gal ir liko nepasakytų žodžių, gal daug ko ir nespėjau. Nežinau. Viskas dabar jau turėtų būti užmiršta.

- Harry!- kvietė mane Žydrynė, kai žiūrėjau į tolį, sklidinai tuščią tolį, kur apsiniaukę debesys kvietė šokti valsą, lietaus garsų apsuptį. Ir jis norėjo būti svarbus, pasijausti reikalingas, ir pievoms, ir gėlėms, ir medžiams. Tačiau tik jam pasirodžius viskas užtemdavo. Ir jam būdavo liūdna. Jis verkdavo. Jis verkia. Tamsoje, po kurią lankstė debesys ir liūdnas lietus aš buvau vienas iš tų dviejų, norėjusių čia pasilikti visam laikui. Kažkodėl, nenorėjau, kad šalia manęs stovėtų Žydrynė. Norėjau garsiai rėkti, išsirėkti visu balsu laukams, kad dangus iš mano skausmo pravirktų.

- ką?- pasisukau į ją, į tamsoje užgesusias vandenyno skaisčias šviesas. Ir norėjau klausti, kaip galėjau taip neapgalvotai pasielgti. Taip išvykti, niekam nepranešus, išduoti draugus. Galbūt, jei buvau iš ties tikras jiems draugas, palikau juos manyti keistomis mintimis, kad galbūt mane pagrobė, kiek pamišusios fanės, kad galbūt aš negyvas. Tačiau buvo kitaip. Aš per šias dvi dienas jaučiausi gyvas. Ir norėjau dėkoti psichologei, gal net ranką paspausti. Jei ne bendras nekentimas visos psichologų giminės, nebūčiau susipažinęs su Žydryne.

- eime?- pasisuko, bandė susitvarkyti savo šlapius ir prie kaklo prilipusius plaukus, tačiau lietus atrodo dar tebežaidė su jais, kūrė naujas suveltų plaukų šukuosenas, laužė standartus, norėjo patekti į rekordų knygą.

- eime.- tariau jai, pats pirmas pasileisdamas bėgti nuo slidaus kalnelio, gaudydamas jaunystę, gaudyti svajingą naktį.

(a.ž.) Dėkoju, kad skaitot!  :)