Hands up (LTU) /h.s

Dvidešimt šeši.

- jis... jis miega,- jos balsą girdžiu, tarsi įkalintą tarp natų, panėrusių po vandeniu, jis toks tylus ir nerišlus.

- žinau, kad miega, mama.- atsidūsta ji, vėl nutyla.

Nenoriu pabusti, nenoriu kalbėti su žmonėmis, net su Žydryne, kurią laikau tokia paslaptinga, tokia tikra, kad dabar nenori jos tyrumo. Man užtenka būti vienam, galvojant, kad mano saulė mane prisimena.

Lygiai taip kaip prisimenu, kiekvieną detalę aš. Net tas kuriose nebūdavo to tikroviškumo, net tada kai apkabinęs ją, galėdavau, tamsioje salėje nusiimti akinius nuo saulės ir kiek keistoką kepurę ir būti užtikrintu, kad žmonės nepažins. Tikėjausi, kad visi jie leis ramiai man ir Olivia'i pažiūrėti filmą valgant spragėsius. Kartais žinojau, kad nėra viskas taip paprasta, kartais supratau, kad jei nebūčiau populiarus, garsus, galėtume eiti gatvėje susikibę rankomis, galėtume kelti bendras nuotraukas į socialinius tinklus, galėtume lankytis įvairiose vietose, nebijant, kad kažkur pasirodžiusios gerbėjos pastebės mane ir pribėgusios prašys, kad pasirašyčiau. Todėl geriausia visada likdavo kinas, kur taip tamsu, kad žmonės tavęs neatpažintų, net jei tamsoje ir apsiskelbtum esąs žinomas ir dainuojantis grupėje.

Antrą kartą Olivia sutikau, per kitą koncertą. Nusisukusi nuo durų, pro kurias įėjau, kalbėjo su Liam į ją keistai žiūrėdamas sėdėjo Louis, tačiau retsykiais jo galva nunirdavo ir kažką skubotai rašydavo žinute. Nežinau galbūt, tada jis pykosi su savo mergina, gal tik taip su kuo nors įnirtingai kalbėjo, kokia įdomia tema. Nežinau, labiausiai rūpėjo pabandyti bent šįkart užkalbinti, paklausti jos vardo. Kai priėjau arčiau, Liam jos klausė apie tai kokiame universitete mokosi, kaip sekasi. Tai buvo paprasti klausimai ir net kai nepažinojau Olivi'os jau tada jaučiau pykti Liam. Galbūt ir buvo juokinga žinant, kad Liam turėjo merginą, ketino jai pirštis, siūlyti draugystę visam gyvenimui, nors kuris laikas, turint jam žiedą, jis abejojo ar tai būtent ji. Todėl kiekvieną vakarą, kai kuris nors iš grupės narių padrąsindavo ir Liam įgaudavo pasitikėjimo, žadėdavo ir sakydavo, kad šiandien tikrai išdrįs. Ir kai kitą dieną paskambindavome, siūlydavome šventę, jis kelias sekundes patylėdavo, tuomet tardavo, kad negalėjo, kad jis nebuvo pasiruošęs.

Tačiau aš pavydėjau, kad jis kalbasi su ja nes norėjau tai daryti aš. Liam pastebėjęs mane, kiek nusijuokė ir taręs jai, kad eina pasitikrinti savo mikrofono, nenorėdamas vėliau skubėti ik savo solo, jei jis kartais neveiktų, išėjo. Kartu su savimi pasikvietė Louis, kad galėčiau pasikalbėti su ja. Kiek nusišypsojusi ji tylėjo, tačiau šįkart aš negalėjau tylėti, norėjau bent kažką sužinoti iš jos ir apie ją. Pasiūliau arbatos, tikėdamasis, kad ji ją mėgsta. Ji linktelėjo, kai norėjome nueiti prie stalo, kuriame pridėliota daugybė maisto ir buvo padėta, tik nesenai išvirta arbata į kambarį užėjo Niall, užsidėjęs ausines niūniavo sau, nepastebėdamas mūsų, pasiėmė lėkštę įsidėdamas maisto ir žvilgtelėjęs į telefoną, kuriame atrodo švietė twitter ryškiai mėlini brūkšneliai, atsiduso ir vėl išėjo iš kambario, taip ir nesupratęs, kad čia buvau ir aš, ir Olivia.

Kelias dienas dar ankščiau, Niall buvo pasidaręs kiek tylus, nenorėdavo daug kalbėti, vis žiūrėdavo į savo telefoną. Nesidomėjau, kodėl jis atrodė toks nuliūdęs, neradau laiko, nes norėjau tik susipažinti su Olivia. Tačiau tikriausiai elgiausi, kaip blogiausias draugas, nes Niall vienintelis po Olivi'os žūties, tiek stengėsi ją padėti pamiršti. Tikriausiai vienintelis jis ir buvo, tas kuris bandė palaikyti draugus net tada kai kartais jie būdavo neteisūs.

Prisėdę ant sofos, gėrėm arbatą, bandžiau sugalvoti, kaip paklausti jos vardo, kad neskambėtų, lyg vaikas kviestų pažaisti slėpynių, kad komandose būtų po lygiai narių. Galiausiai ji prakalbo.

- Aš Olivia.- tuo metu tarsi pati save bausdama vėl gėrė arbatą. Nežinojau ar verta prisistatyti, tačiau kitaip nesugalvojau kaip pradėti pokalbį, tad tariau, kad esu Harry. Ji kiek nusijuokė, sakydama, kad žino kas esu. Po dar kelių minučių, kai jau buvo kiek drąsiau kalbėti, paklausiau ar jai patinka vykti į įvairius miestus su savo broliu ir mūsų koncertiniu turu. Tardama, kad patinka žvilgtelėjo į laikrodį. Pažiūrėjau ir aš, atsidusęs, pasakiau, kad privalau jau eiti, pasiruošti koncertui, mintyse galvodamas, kad neverta kiekvieną kartą tikrinti mikrofonų, jei nutiko vieną kartą, kad jis neveikė. Tačiau išėjau, palikdamas ją vieną kambaryje.

Kai prasidėjo mūsų koncertas pro šaukiančias fanes ir mirguliuojančia nuo šviesų salę, pasisukau į šoną, pastebėdamas, kaip Olivia, stebėjo mūsų koncertą. Ji pamojavo, nusišypsojau jai ir mintyse tariau, kad tai vienas iš geriausių koncertų. Vėliau, besėdint, kad kiek pailsėtume, kol dar neliepė mums išeiti, nes jau turi nešti daiktus, Olivia pasibeldė į duris, užėjo ir pamojavo visiems, bandydama taip su jais pasisveikinti. Už jos nugaros stovėjo visa jos brolio grupė. Jie taip pat užėjo, pasisveikino. Vėliau dar padėkojo, kad būtent juos pakvietėm būti apšildančia grupe. Olivia prisėdo prie manęs. Ir tą akimirką nelabai galvodamas ar išgirs jos brolis, ar ji nesutiks aš pakviečiau ją į pasimatymą. Tik po kurio laiko, ji prisimažino, kad tempėsi savo brolį ir jo grupę pas mus, kad galėtų pasikalbėti su manimi. Tuomet nusijuokiau, supratęs, kad apšildanti grupė atėjo dėkoti, kad pakvietėm juos, dar likus penkiems koncertams su jais. Olivia teisinosi, kad jai taip buvo drąsiau, žinojo, kad kambaryje bus ir kiti vaikinai. Tačiau kambaryje išties buvo ne visi, jame nebuvo Liam. Liam vėliau teisinosi, kad nusprendė paskambinti savo merginai paklausti kaip sekasi ir galiausiai nuspręsti ar per turo pertrauką jai pasipirš. Tačiau vietoj to, jis tiesiog išsiskyrė su ja. Nesakė būtent kodėl, tačiau jis buvo toks pasikeitęs. Jame nebuvo nei džiaugsmo, nei liūdesio. Jis tarsi net po to neapsisprendė ar ją mylėjo ar vis dėl to ne. Gal ir dabar jis nežino.

- aš nežinau. Jis paskutinį kartą gėrė dar tik atvykstant. Tačiau vakar jis įsivaizdavo, kad ją susitiko.- sušnibždėjo ji. Ir aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji kažkam pasakoja apie mane. Jos balsas buvo tylus, tarsi ne tos pačios Žydrynės, ne tos mergaitės, skaisčiomis ir tokiomis šviesiomis dangaus spalvos akimis. Ji tarsi buvo pasiklydusi iki tol kol aš miegojau.