Hands up (LTU) /h.s

Vienuolika.

Prieš mus buvo nusitęsusi virtinė automobilių. Stogai kiek atrodė, kad lydosi, saulė tarsi džiaugėsi, kad žmonės kempa.

- įdomu, kas ten nutiko.- tariau aš, pažiūrėdamas į kantriai ant vairo sudėjusias rankas, Žydrynei, bandančiai permatyti kiaurai automobilius ir suprasti, kodėl žmonės negali išsiskaidyti kaip skruzdėlės po visą pasaulį.

Ji nesišypsojo. Buvo kiek sutrikusi, vis blaškėsi.

Skaudėjo galvą, valandai norėjosi nusnūsti, gal paveikė vienas butelis, nestipraus gėrimo.

- niekada to nebuvo.- bandė juokauti tačiau pirštai ėmė barbenti į vairą, nusprendė atsukti radiją, tačiau sename automobilyje, ji tarsi buvo išgaravusi - su išsilydžiusiais stogo dažais. Kelissyk garsiai sušnypštus, kažką panašaus į dainą, pasakius kelius šnypštimo trukdžius, ji nutilo sutraškėdama.- neveikia.- papurtė galvą praverdama langą ir iškišdama ranką. Gaudę varikliai užtilo, žmonės, tarsi suprato, kad nieko greitai neįvyks. Visi ėmė ropštis iš karštų automobilių, prisidengę akis, nenumanė nudegsią pusę veido.

Kaitinanti saulė, buvo visiška priešingybė tam miesto orui, kuriame turėdavau eiti pas nemėgstamą moteriškę, kad ši kiekvieną dieną paveiktų mano protą klausdama "kaip sekasi, Harry?", o prie viso to dar paklaustų, kodėl vakar aš vėl gėriau. O ko ji tikėjosi, kad po kelių seansų nustosiu daryti tai ką darau pastaruoju metu? Cha, per daug pasitikėjo savimi moteriškė.

Danguje nebuvo nė vieno debesies, kuris verstų nors trumpam atsikvėpti saulę ir jos šiltus spindulius.

Prisimenu jos šviesias akis, kai kreipdavausi į ją paprastais "mano saule" žodžiais, kurie priversdavo ją šypsotis, net tuo metu, kai išvykdavau į koncertą kitame žemyne. Ji būdavo ta, kuri manęs oro uostę laukdavo, aukštai pakėlusi rankas su lentele, ant kurios užrašytas mano vardas. Ir iš visų gerbėjų ji išsiskirdavo savo saulėgrąžų ir parudavusių lapų mišinio akių spalva, kuriose žmonės pasiklysdavo. Kai pamatydavau ją, pakėlęs rankas mojuodavau, besišypsodamas imdavau bėgti ir pribėgęs apkabindavau ir jos šviesios akys užsimerkdavo, paskęsdama grįžime. Žmonės šaukdavo aplink, bent jau taip vėliau man sakydavo ji, tačiau tuo metu ji man būdavo vienintelė pasaulyje.

Pradarau dureles, atsisegęs diržą išlipu, ir paeinu į šoną, ir nusisukęs nuo užgesusių keistus dūmus skleidžiančių automobilių žiūrėjau į besidriekiančias tuščias pievas, išsaugotą gamtą. Galėjau įžvelgti, tarsi kaip naktį į minkštą žolę atbėga elniai, ir nulenkę galvas, tampo žoles už plaukų. Kur gėlės susisukusios į savo žiedus snaudžia. Vėliau į čia atsliūkina galbūt ir ežiai, į savo spyglius įkabinę kokį rastą apipuvusį obuolį ir kelis nukritusius lapus. Iš pakampių pusta uodega stebi ir lapės, dailindamos savo nagus. Jų dantys suspindi mėnulio šviesoje, tačiau jos nedrįsta žengti, daugiau. Nedrįsta įžengti į pievą.

- gražu čia.- Žydrynė atsistojusi šalia, nusišypso, linksėdama į pievas. Už jų tolyn, kur pievos pakyla iki saulės, atsistoja tvirti medžiai ir saugo miško gyventojus, nuo didesnio vėjo.

- taip.- linkteliu aš, pažiūrėdamas į ją.

- bet naktį, tai būtų gražiau. Daugiau stebuklų.- sušnibžda ji. Imu ir vėl prisimenu jos žodžius, apie naktinį pasaulį, daug paslaptingesnį nei matomą dieną. Matau sublizgantį pakabutį krentantį ir pranykstantį tamsoje. Ir tai tampa nepamirštama.

- eime.- taria ji, nusisukdama, kai visi automobiliai užsiveda.