Hands up (LTU) /h.s

Trys.

Šios futbolo rungtynės nebuvo pačios geriausios Amerikos komandai - niekaip negalėjo pataikyti, atkovoti kamuolio ir pagaliau pataikyti reikiamą tašką. Mano kairiosios rankos pirštai buvo kiek šlapi, nuo aprasojusio alaus butelio, kamštelis mėtėsi kažkur ant žemės. Galvos skausmas buvo praėjęs, todėl galėjau ramiai besimėgaudamas gerti.

Subilda durys, keletą kartų, už durų girdžiu žingsnius, kažkas kalba, tuomet nutyla, trepsi prie durų, galiausiai bando tyliai šnabždėtis.

Atsistojęs ir padėjęs alų ant stalelio, ranką nubraukiu į kelnes.

- Liam, Louis.- linkteliu jiems. Nelaukę, kol kažką pasakysiu, kol pakviesiu į vidų, jie užeina, sėdasi ir žiūri rungtines. Liam dar paima alaus butelį ir papurtęs galvą, nepaleidžia, tikriausiai tikėdamasis, kad tai vienintelis butelis, kurį turiu.

- kas laimi?- pasisuka Louis, klausdamas, nors jis tikriausiai jau žinojo atsakymą, matydamas rezultatą televizoriaus kamputyje, tačiau norėjo kažkaip imti kalbėti su manimi.

- laimim.- tariau ir pats prisėsdamas. Britanija, turėdama vieną įvartį, stengėsi išlaikyti tokį rezultatą, dar penkiolika minučių, iki tol kol pasibaigs rungtynės.

- geras.- džiugiai sako Liam. Bando slėpti butelį, tarsi būčiau pamiršęs, kad jį gėriau. Nesakau, to jam, nenoriu kad ir vėl du draugai nusivylę, sakytų, kad tai neišeitis, kad negaliu taip daryti. Tačiau aš viską galiu.

- aha.- pritariu ir dar užtvirtinimui linkteliu.

Britanija laimi, nelabai persistengdama, kameros dar parodo besidžiaugiančius sirgalius ir viskas baigiasi. Amerikiečiai nunarinę galvą išeina, tačiau jie dar žais - rytoj dar vienos rungtynės, ir jie pasistengs laimėti.

Neturiu ką kalbėti su jais. Kai jie pritarė, kad baisiai jau gera mintis, temptis man pas tą moteriškę, kažkaip praradom bendrą kalbą. Todėl man nė neįdomu, kaip jiems sekasi ir kaip jie laikosi.

- susiradau merginą,- galiausiai ima džiūgauti Louis, Liam jį sudrausmina, lyg vyresnis brolis. Aha, mano kad suku galvą dėl to, kad neturiu merginos. O gal būtent jai ir suverčia kaltę, kodėl neva elgiuosi neteisingai imdamas gerti. Kad kartais išgeriu, nereiškiąs, kad man galit sakyti, kad tai darau nuolatos.

- gal rytoj pas mane namuose norėsi pažais bilijardo?- Liam laikydamas alaus butelį, galbūt svarsto ar dar prisimena jo skonį. Paskutinį kartą kai jis gėrė - pabudo ligoninėje, daktarai purtė galvas, sakydami, kad jei nori jaustis sveikas, negali to daryti. Todėl galbūt, jis ir nenori, kad gertų jo draugai. Nežinau, nesidomėjau, kažkados apie tai buvo prasitaręs Niall.

- kaip jautiesi šiandien, Harry?- daktarė Bellings, įtartinai stebėjo mane. Vėl pasirėmęs į atlošą, klausiausi mušamų būgnų mano galvoje.

- skauda galvą.- mačiau kaip ji užsirašinėjo, mano nereikšmingus žodžius.

- ar nori apie ką nors pasikalbėti?- padėjus rašiklį, ji vėl stebėjo mane.- gal nori papasakoti, kokių nuotykių su grupe, draugais?- vis klausinėjo.

Svarsčiau ką jei atsakyti, kad skambėtų kuo pikčiau ir suprastų, kad aš nenoriu apie nieką kalbėti. Tačiau žinojau, kad ji nesiklausys, teigs savo, o apsisukus klaus to pačio.

Nežinau, ar tai specialiai, ar čia koks reiškinys, tačiau jos kabinete, laikas tarsi sustodavo, eidavo taip lėtai, kad beveik nepastebimai. Daugumą laiko pratylėdavau. Negalėjau pakęsti tos moters. Jos nuolatinio kalbėjimo. Ji nenustojo, bandė kažko manęs klausti. Tačiau kažko įdomaus tikriausiai nerasdavo.

Ji stovėjo, pasipuošusi vasarine suknele, į plaukus buvo įsisegus gėlę, nuo peties vis smuko rankinė, tad ją pasiėmė į rankas. Vis dairėsi į šalis, galbūt ko nors laukdama. Mačiau jos dangaus žydrynės akis, besimaudančias svaigiam vandenyne. Ji šypsojosi, dairėsi, ieškojo.

Lauke buvo šilta, Anglijos žmonės džiaugėsi, pagaliau galėsiantys išsidžiovinti savo skėčius. Nors pravėrus, duris, pasirodo lijo.

- labas,- tarė ji, man praeinant. Atsigręžęs norėjau pasisveikinti, bet ji buvo benueinanti.

Žydrynė tolo, sekdama paskui kažkokią moteriškę. Ji kiek pasisuko į šoną, ir mačiau kaip akimirksniu dingsta jos šypsena.

Neturėjau skėčio, teko laukti, kol atvažiuos manęs vairuotojas. Jei nebūtų manęs sustabdę tą vakarą, dar iki šiol galėčiau vairuoti.

Nebuvau aš girtas. Tik truputi.

Nežinau kodėl, tačiau vairuotojas neskubėjo, užtrukau šiame pastate dar dvidešimt minučių, nors norėjau dingti kuo greičiau.

Sugrįžo ir Žydrynė jos rankose buvo telefonas, o veide šypsena, kuri atrodo, niekur ir nebuvo dingusi.

Pakėlusi nunarinta galvą nuo telefono pastebėjo mane. Sustojusi kiek toliau nuo manęs, kažko laukė, pasižvalgius į visas puses priėjo.

- tu Harry, ar tik labai panašus į jį?- priėjus paklausė, besišypsodama, ir žvelgdama savo žibučių spalvos akimis. Linktelėjęs galvą norėjau klausti jos vardo, buvo kažkaip nemalonu, ją vadinti Žydrynę. Tačiau ji pašnibždomis ėmė kalbėti, kad nebeliko laiko, mano klausimams.

- ar ir tau ši vieta nepatinka?- tylutėliai ji kabėjo.

- taip.- tariau, o ji tebesišypsojo. Pažvelgusi į duris ir į registratorę, nuo tolo stebinčia mus, bandė dar kažką sakyti. Tačiau Žydrynė nieko daugiau nebesakė ir tiesiog išbėgo pro duris, į lietų, į ramybę.