Hands up (LTU) /h.s

Dešimt.

Sėdėjau visai netoli Žydrynės. Jos akys žvalgėsi į tolį, mano rankoje buvo alaus butelis, kažkaip nenorom, tačiau su dideliu džiaugsmu gėriau. Kojos kabaldavo, iki žemės buvo keli šimtai metrų. Drįsau pažvelgti į apačią - į juodą tamsumą apspitusią nematomais akmenukais. Ir tikrai ėmiau suprasti jos žodžius. Tolumoje matėsi neryškūs kalneliai, truputi apšvietė palikti automobilio žibintai. Ir man buvo gražu.

- čia galime palikti viską ką norime.- sušnibždėjo ji. Rankose ji laikė kažkokį pakabutį, blizgų ir gražų. Pakėlusi ranką, mestelėjo į orą, o šis kūlversčiais jį palydėjo į žemėje besislepiančią tamsą. Jaučiau tikrą kvapą, kažkur toli buvo daugybė pušų ir krebždėjo lapai ir augo keistos gėlės. Dar nebuvo, ta viena iš šaltų naktų, kada negali elgtis, taip laisvai. Žvelgiau dar į tą tamsą, į kurią krito blizgus pakabutis. Norėjau klausti, jos, tačiau lyg ir tikėjausi, kad ji pati man pasakys.

Iš akių pabiro ašaros, karčios ir skausmingos, ranką prisidėjo prie širdies, skausmingai ašarojo. Tarsi būčiau pirmą kartą bendraujantis su mergina, nežinojau ką daryti. Tik po kelių akimirkų susivokiau ir apkabinau ją per kaklą.

Jaučiausi toks gyvybingas, žvalgiausiai į visas puses, o Žydrynė buvo visai šalia.

- jei nori tu gali pasakyti,- jausdamas kaip vėjas slenka kartu su mano balsu ir nusineša į tolį, pasisukau į Žydrynę. Tamsoje nemačiau jos ryškių akių, tačiau jos liūdnos akys tarsi slėpėsi jos viduje, klykė begaliniu skausmu ir tikrai galėjai jį pajausti, kaip lėtai jo paragauji ir tu.

- nenoriu.- papurtė galvą, plaukai plaikstėsi į šalis, ėmė darytis šalta, naktis tik dar labiau skverbėsi į mano vidų. Tarsi vidaus duryse kažkas sugedo, viskas galėjo išeiti, viskas galėjo užeiti ar sugrįžti. Ji pasitraukė, atsistojo ir vėl per tamsą galėjau įžvelgti jos šypsnį. Ir ėmiau svarstyti ar iš ties ji buvo palūžusi.

Pabaigęs gerti silpną alų, kuris nė nepadeda nė apsvaigti, norėjau mesti butelį į tolį, tačiau jos ranka sulaikė mane.

- negalima.- purtė galvą ji, paėmė butelį iš manęs.

- bet tu sakei..- bandžiau teisintis, jaučiausi toks kaltas.

- ne. Tu gali palikti čia, tai kas tau svarbu. Aš palikau savo širdį. O mesdamas butelį, ką tu žadi palikti?- jos balsas buvo toks išmintingas. Ilgai svarsčiau. Galbūt ir būčiau radęs ką pasakyti, bet lyg ir nenorėjau išskaidyti jos žodžių magijos, ji vis dar buvo man kažkokia didelė vaikštanti ir kvėpuojanti paslaptis. Tarsi jos dangiškos žydrynės akys, būtų viliojusius į pinkles, kuriose kažkas tokio svarbaus ir gražaus, kad ėmėm svarstyti ar tai tikrai dar mes.

- išmesdamas, tu privalai suprasti, kad niekad to daugiau negalėsi daryti. Tu lyg ir atsisakai to visam gyvenimui. Nes žemėje dugno ilgai nejaučiame.