Hands up (LTU) /h.s

Trisdešimt trys.

- tikiuosi, kad dar susitiksime Harry.- jos balsas skambėjo kiek liūdnai, tačiau truputi linktelėjęs nieko jai nepažadėjau, nenumanydamas ar dar kada nors norėsiu ją sutikti. Stovėjo prie to pačio viešbučio, pakėlęs galvą bandžiau prisiminti kuris tamsus langas mano. Laikydamas savo krepšį, dar sykį žvilgtelėjau į Žydrynę ir nusisukau eiti į savo viešbutį.

- gal galit priminti, kuriame numeryje gyvenu?- prie registratorės paklausiau, begalvodamas, ar dar vis esu šiame viešbutyje.

- vardas, pavardė.- nepakeldama akių, moteris žiūrėjo į savo kompiuterį.

- Harry Styles,- tariau ir keli praeiviai žvilgtelėjo į mane. Nežinau, galbūt čia geras aidas.

- penktas aukštas.

Daugiau nereikėjo jokių užuominų, nes prisiminiau kuris mano kambarys. Atsiėmęs ranką, nuskubėjau prie lifto.

Žydrynė sakė, kad jai labiau patinka lipti laiptais. Norėjau pasisukti jau lipti laiptais ir nebelaukti iškviesto lifto, bet jau nueinant durys atsidarė ir aš įsmukau į vidų, nežinodamas ką daugiau begalvoti. Prieš užsidarant lifto durims, čia įsmuko dar keli žmonės, kalbėdami savo telefonais ir trepsėdami kojomis, vis žiūrėdami į savo laikrodžius ant rankų. Prisiminiau savo išmestą telefoną, sudaužytą, paliktą kažkur kelyje į tą šventę. Nerūpėjo, man nerūpėjo. Vos ištrūkus iš lifto, kur žmonės vis nenustojo kalbėti į telefonus, ėjau prie savo kambario. Vos pradarius duris, radau tvarką, kurią tikriausiai sukūrė kambarinės kol manęs nebuvo. Nes kambaryje viską buvau palikęs ne taip. Pagriebęs, įjungiau televizorių, surasdamas bet kurį muzikos kanalą. Netrukus užgrojo kantri muziką pyktelėjęs skubėjau jį perjukti, tačiau kažkodėl neperjungiau. Prisiminiau tuos vakarus, kai žiūrėjau į šokančias minias, kur grojo kaubojiškomis kepurėmis pasipuošę žmonės ir šoko Žydrynės bandža.

Darėsi viskas daug šviesiau, kai dabar žinojau visą tiesą. Atrodo pasaulis visas buvo sukūręs planą prieš mane. Pradėjęs išsikrauti daiktus iš savo krepšio, prasidarė durys, čia įpuolė grupės nariai.

- nuo kada klausai kantri?- pirmas klausimas buvo visai ne tai ko tikėjausi. Maniau, kad jie klaus, ką sau maniau, taip nieko nepranešęs ir nieko nesakęs dingau ar kažkas panašaus. Bet tai nebuvo tai. Ir žiūrėdamas į savo draugus, kurie kadaise buvo išties mano draugai, supratau, kad ir jie viską žinojo, kad jie taip pat prisidėjo prie viso to. Kai maniau, kad nežinojo niekas buvo daug geriau, nei suprasti, kad tik tu buvai tas kuris nežinojai.

- jūs žinojot, tiesa?- ėmiau žiūrėti į juos. Apsimetė, kad nesupranta apie ką kalbu. Bandė klausti, tačiau kalbėti ir bendrauti su jais nebenorėjau.

- apie ką tu, Harry?- bandė draugiškai klausti Liam.

Tačiau man to pakako. Užteko, kad taip pasielgė Žydrynė, nenorėjau tikėti, kad ir tikri draugai taip galėjo.

Neliepiau jiems išeiti. Jie nebūtų paklausę, todėl tiesiog pats nusprendžiau išeiti iš to kambario. Bėgau iš pastato, kuris ėmė mane smaugti, norėjau kur nors kitur, nebūti čia tarp žmonių, kurie nesakė man kas iš ties vyksta. Ėmiau bėgti per gatves, nenusimanydamas ką daryti toliau. Nežinau ar kas nors dar bandė kažką man sakyti, vytis, man nerūpėjo, nes visi žmonės turėjo savų minčių. Kai sustojau ir ėmiau eiti, besižvalgydamas po užgesusio miesto gatves, nemaniau, kad dabar sutiksiu dar kokių fanių. Tikėjausi dar pabūti ramiai. Užėjau į visiškai nematytą kavinę, kurios logotipe buvo nupieštas puodelis iš kurio virto garai, lipdami vienas per kitą. Užsisakęs arbatos, apsidairiau po patalpą, bandydamas rasti kur atsisėsti. Pasiėmęs savo puodelį, pasvarstęs visas galimybes nusprendžiau prisėsti prie merginos, liūdnai žvelgiančios pro langą, kur rankoje laikė puodelį atvėsusios arbatos.

- labas,- tariau jai, sėsdamasis, kai jos akys kažką įdėmiai stebėjusios pro langą, pažvelgė į mane. Mačiau, kad ji mane atpažino, bandė sutramdyti savo šypseną. Tačiau bandė sau įrodyti, kad tai tikrai negaliu būti Harry Styles.

- aš Harry.- ištiesiau ranką per stalą, bandydamas būti mandagus su savo gerbėja.

- aš..- pasimetusi ištiesė ranką, tačiau atrodo dėl to net vardą savo pamiršo.- Rane.

- tu Harry,- kartojo sau, gurkštelėdama savo arbatos.

- taip.- patikinau ją dar syk.- žinai mūsų grupę?- kad būčiau įsitikinęs paklausiau jos. Ji linktelėjo.- fanė?- klausiau dar syk.

- aha.- palinkčiojo galva nors ir pasakė žodžiu.

Nežinojau, ką dar tyloje jos paklausti, atrodo buvau pamiršęs kaip bendrauti su savo fanėmis.

- kaip jautiesi, Harry?- liūdnomis akimis paklausė. Ir buvo keistą žiūrėti į ją, kai ji suprato slepiamą skausmą dėl savo saulės. Ji vienintelė klausė taip, kaip nei Žydrynė, nei keista jos motina dar nė sykio neklausė. Mergina kitoje stalo pusėje klausė tarsi jai išties rūpėtų.