Hands up (LTU) /h.s

Dvidešimt du.

Kai viskas baigėsi, draugai sakė, kad dar bus merginų, kiti linkėjo nepasiduoti. Kai kurie purtė galvą, klausė manęs, kodėl ji tokia. Tačiau aš žinojau, kad susigrąžinsiu ją, kai tai pasakydavau, jie purtydavo galvas, sakydavo, kad jau nepavyks. Juokiausi iš jų mintyse, vadinau kvailiais.

Tai buvo nesuvokiama. Aš norėjau ją susigrąžinti, jos tėvai mane palaikė, tačiau kažkodėl taip pat purtė galvas. Mano saulė, nesakė kodėl taip padarė. Nesakė, kad ketina. Todėl kai tai nutiko, negalėjau patikėti. Tas dienas, su taure, galvodavau ir kurdavau planus kaip susigrąžinti. Galbūt, draugai ir suvertė kaltę, gal ir aš retsykiais versdavau jai kaltę, kad pradėjau gerti. Tačiau ji manęs to neprašė iš vis nieko nesakė. Kai būdavome kartu, nuolatos virdavomės karšto šokolado, net ir vasarą. Net tada kai būdavo koncertas per pertraukas gerdavau karštą šokoladą ir nusiųsdavau jai nuotrauką. Tokią pačią gaudavau ir aš. Kai vėliau, karštą šokoladą keitė vis stipresni gėrimai iš dūžtančių stiklinių, jai jau neberūpėjo ką aš veikiu. O aš daugiau niekad ir nebegėriau karšto šokolado. Jis tapo bevertis, prarado skonį, prarado savo reikšmę.

Mano saulė, paskutinėmis dienomis, prieš taip pasielgiant, ėmė atrodyti kiek liūdna, kai klausiau jos, ji man nieko nesakė. Laikydamas jos delną norėjau nusivesti į kokį miesto barą, kur groja, dar visiškai negarsios grupės, tačiau bent jau nuoširdžiai, ji atsisakė, skundėsi tik skaudančia galva. Prisimenu, dar pamaniau, kad visiems pasitaiko, kad mano saulė šįkart neišimtis. Kitą dieną ji pasiliko namie, paskambinus truputi sumelavo apie blogą savijautą savo viršininkui nors man sakė, kad galvos jai nebeskauda, ir pasiliko namie. Man buvo laisva diena, tad abu likome namie. Išėję į vidinį kiemą, sėdėjome ant laiptelių, kažkodėl tylėdami. Nežinojau, kad kažko ji nesako, tada atrodė viskas gerai.

Tačiau, Olivia, aš nebuvau pasiruošęs tam. Vėliau ir pati gal girdėjai, ką kalbėjo žurnalistai, ką fotografavo fotografai ir ką kartojo tie žmonės kuriuos sumušiau, dėl to kad buvau be nuotaikos. Tačiau galbūt tu nebesidomėjai manimi, taip kaip aš bandžiau aš. O kai galiausiai pabandžiau tave pamiršti, viskas priminė tave.

Ir tave buvo sunkiau vis pamiršti. Niekad negalėsiu tikriausiai. Tikriausiai visad liksi man vienintelė mano saule.

- Harry,- uždėjusi ranką Žydrynė ant peties, liūdnai papurtė galvą. Nesupratau kodėl, juk Olivia, stovėjo ten, buvau pasiruošęs bėgti pas ją, net jei aš jai neberūpėjau. Mano gražiausia saulė buvo čia.

Prisimenu pirmą šokį - tuomet nebuvo jokios muzikos, jokių švenčių. Tiesiog besėdint namuose, pamaniau, kad puiki mintis ir padėjęs jai atsistoti, apkabinau per liemenį, suimdamas už vienos jos rankos. Nedrąsiai šypsojosi tada maniau žadėjusi man visą pasaulį nes tą patį dariau, kol šokom tyloje. Norėjau būti su Olivia, tačiau klysdamas maniau, kad ji nori to paties. Jos akys nenusidažė ryškesne šviesa, skruostuose švietė raudonis, tarsi žybsinčios šviesos tolumoje. Norėjau, kad ji tai prisimintų, kad tai taptų taip svarbu, kad negalėtų užmiršti.

Vėlai vakare, užlipome ant stogo, kad galėtume stebėti žvaigždes. Tačiau tyliai užsiminė, kad diena jai patinka labiau. Sutikau su ja tą akimirką galvodamas, kad tik dieną jos naktinių žiburių akys, gali žiūrėti į visą grožį, tarsi akyse turėtu saulutes, tarsi jomis būtų papuošusi pievas, namus, žmones. Ji buvo kažkuo man svarbi, gal buvo vienintelė tokia mano saulė gyvenime.