Hands up (LTU) /h.s

Septyni.

Čia buvo tiesiai prieš mus senieji laiptai, senosios pašto dėžutės, kurias nuolatos vis keikia paštininkai, kai niekas į jas nebetelpa. Kai kur nebuvo nė spynų ant kitų nesimatė nė skaičiaus.

- čia vienas iš tų senųjų namų.- tarė ji, tarsi besidžiaugtų.- nėra liftų, modernių prietaisų. Ilgai teko ieškoti tokios vietos.- nuskubėdama lipti laiptais, ji prasitarė, o veide švietė šypsena. Galėjau įrodyti, kad šiuose namuose, buvo dar tos plačios priešgaisrinės kopėčios, o pirmame aukšte, galbūt kairėje ar dešinėje, buvo drabužių skalbykla, kur norint išsiskalbti, privalėdavai įmesti blizgančią monetą. Graži vieta, serialams, tačiau niekad nebūčiau pagalvojęs, kad tokie namai dar, yra, kad tokiuose dar galima gyventi.

Žydrynė skubėjo į viršų, peršokdama du laiptelius, tarsi koks piktas žmogus ją vytusi už nugaros.

Ji sustojo, prie devyniolikto buto, durys buvo pilkos spalvos, senos, tačiau kažkuo ir gražios - negalėjau patikėti, tačiau tai buvo visai gražu.

Susiradusi raktus, su gitaros formos raktų pakabučius, paskubomis atrakino duris, praverdama aštunto dešimtmečio klasiką. Čia buvo senieji plakatai, šūkiais iškabinėtos sienos, su hipių plakatais, vidurį stovėjo senas televizorius šalia buvo senosios filmų kasetės su vesternais, kambario spalvos buvo tarsi, paprastos tačiau vis vien man priminė tuos laikus, kai dar buvau labai jaunas.

- žinau, kvaila, turėti tiek daiktų, tų laikų.- Žydrynė padėdama raktus ant stalo, pradarė vieną spintelę, pasiėmė dribsnių.- tačiau man patinka.- nusišypsojo ji, jos akyse blizgėjo, tarsi atsiminimai iš hipių laikų, tarsi kažkas būtų jai priminę, laikus prieš daugelį metų. Nors pati tuo metu dar buvo jauna, maža.

- visai gražu.- tariau aš, apsidairydamas dar syk. Išties visai buvo graži klasikinė hipės idėja, galbūt ir būčiau tokią palaikiusia, tačiau ji neatrodė taip. Kiek nurimus lietui, žydrynės akimis, ji pasiūlė pažiūrėti vieną iš įdomiausių vesternų, kokius jai teko tik matyti. Paslaptingai bandė mane sudominti, kai aiškiai pasakiau, kad nemėgstu tokių filmų. Tačiau jos žydros akys mane pergalingai sutriuškino, besididžiuodama striksėjo įjungti vesterno, kai prisėsdamas po pagalvėlę radau paliktą nuotrauką. Tokią žavią, kad iš karto turėjau paklausti.

- senoviniai fotoaparatai ir meniška mergina.- burbteliu aš, vietoj klausimo, kai į seną televizorių įdeda kasetę ir nuo mano žodžių linksmai pasisuka į mane.

- būtinai ir tave nufotkinsiu.- besišypsodama grįžta iš rankų paima nuotrauką, pati įsižiūrėdama kas joje pavaizduota - galbūt tai buvo rudenio vakaras, gal pavasario rytas.- tai gatvė, kurią merkia lietus. Toks visiems nusibodęs oras, kad net gražu.

- niekada manęs nėra kas nors fotografavę su šiuo,- ore parodau, kaip atrodo aparatas. Negaliu vadinti jo ne fotoaparatu, bet ir prie šių visų skaitmeninių technologijų, kur fotoaparatai, gal jau greit bus tokie galingi, kad į visą atmosferą, įžengti galėsi.

- būtinai nufotkinsiu. Tik tai tu nežinosi.- įjungdama televizorių, ir padėdama ant staliuko nuotrauką, kojomis atsiremia į jį, kad būtų patogiau žiūrėti filmą.

Kai filmas tik prasideda, su visomis įžangomis ir tų metų reklamomis, apie pirmus limonadus, tokius pačius, tik nieko neiširiančiai nauju skoniu, ir pasisuka į mane, trumpai žvilgteli ir atsistojus išbėga, mane palikdamas stebėti filmo, kurio nemėgstu, nes tai nebuvo, kažkas šiuolaikiško.

Ji grįžo tik tuomet, kai tai ką žiūrėjau pasidarė visai įdomu. Tarsi būtų žinojus, per kiek laiko pripranti. Nors prie gėrimo pripranti kur kas greičiau, tačiau to negalėjau lyginti su gėrimu, nes išgerti būtų per daug. Net jeigu, apie mane rašė laikraščiai, gandų puslapiai, skambėjo žurnalai, ryškiai spindėjo paskalų puslapiai, kad esu žmogus, nebegalintis iškęsti akimirkos be butelio, tačiau negėriau taip dažnai kaip jie sakė. Kartais po taurę, dvi, tris. Gal keturias ar penkias.

Nesvarbu.

Prie jos kojų buvo kuprinė, rankose laiko kažkokį įmantrų krepšį. Norėjau klausti, tačiau ji prabilo.

(a.ž.) labai dėkoju, kad skaitote! Labai laukiu jūsų nuomonių ir vote! :)