Hands up (LTU) /h.s

Penki.

Prabėgame pro žmonės, kurie prisidengę laikraščiais ir skėčiais, burbėdami skuba į namus. Žydrynė bėgo priekyje, aš kiek atsilikau, nežinodamas kur bėgčiau, jei būčiau priekyje. Jos juokas, suteikė lietui skambesio, įgavo muziką, švelniai kuteno lašelius. Užuodžiau tą lietaus kvapą, tą bekvapį gėrį, kurio žmonės taip ieško.

Ir pasidarė džiugu bėgti lietuje, tarsi gyvenime niekad nebūčiau to daręs.

Kartais žmogui ir tereikia to paprasto dalyko, kad pasijustų kur kas geriau. Nereikia didžių stebuklų, kai nuostabūs stebuklai visai šalia, visai čia pat.

- kur mes bėgam?- sušunku per lietų, jos batai šokteli į balas, tačiau ji to nepastebi. Ji tarsi lietuje gyvena - lyg koks peizažas, atgaivinantis lietų, sukuriantis kažkokį grožį. Žydrynė lietuje buvo kur kas linksmesnė nei tame pastate.

Sustojame prie tos pačios kavinės, kur eidama Žydrynė pasiliko, kur eidama su manimi ji surado šią vietą.

Ji praveria duris, įsmunka į vidų, tarsi slaptoji agentė iš detektyvinio filmo rodomo vidurį nakties.

Skubiai užeinu ir aš. Mažoje kavinėje, grojo dainos, žmonių, kurie dar buvo gyvi, ne taip kaip nostalgiją keliančiame bare. Išvystu ją pasistiebusią ir žvelgiančią į daugybės arbatų pavadinimus. Nežinau, ką ji užsisako, tačiau kai nueinu ir aš užsisakyti, arbatos, kad nepasidarytų taip šalta, nuo bėgimo lietuje, ji jau taria kad man išrinko.

- nemaniau, kad mane seksi.-gurkštelėdama savo arbatos iš vienkartinio balto puodelio, jos akys blizga, kai nusuka žvilgsnį į langą.

- aš irgi.- pripažįstu ir pats pažiūrėdamas pro langą. Matau tik dar labiau stiprėjantį lietų.

Ragavau savo arbatą - skani, kiek per saldi, tačiau ne toks skonis, kokio aš norėjau. Nebuvo to kartaus skonio, nuryjant, nebuvo to kažko kas verstų norėti dar.

- skanu.- linkteliu aš, kuo mandagiau, nenorėjau dabar pasirodyti, toks nemandagus. Nors galbūt ir būtų buvę daug geriau, jei būčiau toks pasirodęs. Galbūt būčiau niekad daugiau nesutikęs jos, galbūt daugiau niekada nebūtų reikėję gerti arbatos.

- ar tau patinka, lankytis tame pastate?- jos žvilgsnis niekaip nedingo nuo lango, tarsi vaizdas būtų pakerėjęs, kad niekad negalėtum nuo jo atsitraukti. Visa kavinė, kurioje kiek jautėsi spurgų kvapas, kažkodėl tai atrodė lyg maža magija, nematyta, tikroviška ir jauki. Tarsi lubos būtų buvusios nusėtos skaisčiomis žvaigždėmis, lyg jos būtų kritusios tau po kojomis, kad tik spėtum sugalvoti norą.

- ne. Aš nekenčiu tos vietos.- gerdamas karštą arbatą, girdžiu, kaip vėl kažkokie žmonės užsisako arbatos. Žmonės su arbata kažkodėl buvo daug laimingesni. Tarsi arbata kažką galėjo pakeisti. Ji tarsi leido pasijusti geriau, žmonėms ir įžvelgti kažką spindinčio lietuje.- o tau?- jutau kaip klausiu. Galbūt tai buvo tik vienintelis kartas, kai galėjau dar kažko jos paklausti, jutau ją kaip sapną, žinojau, kad pabusiu, norėdamas, kad viskas tęstųsi daug ilgiau.

- ne. Nors tai tik praktika, tačiau negaliu pakęsti pastato ir ten dirbančių žmonių.- šypsojosi ji, o aš vis galvojau, kaip taip galėjau susimaišyti manydamas, kad ir ji turi tų bėdų, kad turėtų lankytis pas tuos žmones.

- Harry?- trumpai atsisuko į mane ir kreipėsi mano vardu. Žydrynė šypsojosi, rankose vėso geriama arbata.

- ką?- klausiau jos, kai ji nesiliovė šypsotis.

- pabėkim.- sušnibžda ji, tarsi būtų aplink ją daugybė žmonių. Nežinau, kas nutiko, galbūt buvo vėl apėmęs noras pabėgti nuo tos moteriškės, kuri kas dieną klausia " kaip sekasi?", kad jei kas nors dar manęs to paklaus, tai tikrai trenkčiau į veidą. Gal net susimuščiau. Aš negalėjau pakęsti tos moters, o turėjau lankytis pas ją, kiekvieną dieną, vidurdienį, kai danguje stypsanti saulė, nebežinodavo ką daryti - lipti aukščiau į dangų ar kopti į žemę, šokinėjant kas antrą laiptelį.

Todėl netikėtai tariau žodį, kuris vertė mane pasiklysti.

- gerai.