Hands up (LTU) /h.s

Dvidešimt septyni.

- įdomus namelis.- žiūrėjau į kiek naujesnės statybos namelį. Aplink buvo apaugę krūmais, žydėjo gėlės aukštai įsiraizgę tarp medžių buvo ir paukščiai, kartais ant šakos suplazdendami sparnais.

- aha,- nusišypso Žydrynė. Prie jos pribėga mergina, ją apkabina, tarsi nesimačiusios ištisus metus.

- gerai, kad atvažiavai, Abby,- taria jai. Ir tai nutinka, lygiai taip pat, lyg jos žydros akys būtų kažką išdavusios.

Dabar aš jau žinojau jos vardą. Mano Žydrynė buvo vardu Abby. Negalėjau nuspėti jos vardo vadinau ją Žydrynę, nuo beveik tada kai susitikom. Lyg tą dieną, kai ėmiau bėgti jai iš paskos per lietų ir sutikau su ja pabėgti norėjau jos paklausti jos vardo, tačiau kaip būtų atrodę, jei vakar būčiau ėmęs ir paklausęs "ei aš vis dar nežinau tavo vardo", ką būtų pagalvojusi, kai mes keliaujam jau vienuolika dienų? Ar aš nustebčiau, jei vieną dieną, žmogus kurį laikau draugu, paklaustų ar mes pažystami? Ką norėtum jam pasakyti? Galbūt nekęstum jo, visą kaltę suverstum jam, rėktum, šauktum ir kartotum tai ką žinai, tačiau žmogaus akyse neišvystum, kad jis tave pažysta ir pats susimąstytum ar nemeluoji jam? Pačiam sau?

Žvelgiant į tolį, Žydrynė vis dar buvo nepaprasta, vis svarsčiau kaip netikėtai gali sutikti žmogų, kai susiburi nekęsdamas vieno dalyko. Kai nekenti to pastato, su daktare Bellings ir jos prismilkytu kambariu, nejudančiu laikrodžiu ir neapkenčiamais jos klausimais. Tarsi per naktį būtų pasikeitęs mano atsakymas į klausimą "kodėl gėrei?"

- man reikės tavo bandžos,- trumpai žvilgteli į mane. Vėliau dar sykį atsisuka ir supranta kas aš toks esu.

- malonu susipažinti, Harry tiesa?- kreipiasi ji į mane, ištiesia ranką paspausti. Linkteliu, o Abby draugė kažką tyliai tarsteli Žydrynei. Noriu klausti, tačiau žinau, kad atrodysiu nemandagus. Žydrynė linkteli, ji sutinka su draugės žodžiais.

Nenorėjau bendrauti su jos tėvais ar broliu, tuo labiau draugėmis, kai ji jau buvo žuvus. Ne todėl, kad nemėgau jų. Jos tėvai ir brolis tiesiog tapo tokie Olivios žmonės, su kuriais darėsi sunku bendrauti nes dar labiau ją prisimindavau. Su jos draugėmis taip pat nenorėjau bendrauti. Ir kai jas sutikdavau nebūdavau mandagus. Nes jos tai tik jos draugės. Tačiau man tai buvo taip svarbu, mano saulė man buvo per daug svarbi, kad lengvai galėčiau ją ir jos gyvenimą aptarinėti su jomis, tardamas, kad gal taip buvo lemta.

Tačiau nebuvo. Jei tą dieną nebūtų reikėję repetuoti, būčiau puikiai buvęs su savo saulę visą popietę, terasoje, geriant karštą šokoladą. Tik per mane ji išvažiavo, per mane ji ten pateko.

Visi sakė, kad niekas nekaltas. Nei ji, nei kitas vairuotojas. Bet tai nesvarbu, juk abu jie žuvo, kam beieškoti kaltų, jei nieko negalėsi nuteisti? Taip ir nesužinojau kas kaltas. Keli policininkai dar bandė sakyti, kad mano saulė nekalta, tačiau nenorėjo suversti kitam žmogui kaltės, jei jis taip pat nekaltas.

Mano saulė negalėjo padaryti avarijos. Ji per daug saugojosi, kiekvieną sykį versdavo prisisegti saugos diržą ir sutikrinti veidrodėlius. Sakė, kad tai svarbiausi dalykai.

Kai tai nutiko, ar tu buvai prisisegus?

Ar prieš išvažiuodama patikrinai veidrodėlius?

Ar užmiršai, Olivia?

Tikriausiai niekad nebuvai užmiršusi šių, tau kažkodėl labai svarbių dalykų. Ištraukus iš visiškai sudaužyto automobilio, žmonės šaukė vienas per kitą, tolumoje girdėjosi greitosios sirenos, prašančios jas praleisti, tačiau aplink esamam šurmuliui tu pasidavei ir paskendai savoje, vienos sukurtoje saulėje. Čia nebuvo filmas ar kita nesąmonė, kurioje stebuklingai atsiranda koks daktaras, grįžtantis iš darbo ir neatsiranda žmonių turinčių įrankius tau išgelbėti. Niekas nesivežioja tokių įrankių automobiliuose jei nėra kokie nors žudikai. Neatsidaro nei vieno žmogaus nusimanančio kaip tau padėti, gal buvo tik automobilyje likusios kelios paauglės ir stebinčios savo telefonus, kol pakėlusios galvą trumpam nuo ekrano pastebėjo tave ir galbūt atpažino. Galbūt taip pasirodė pirmosios nuotraukos iš avarijos, kur nuo tavo užmerktų akių ir nejudančio kūno sklido šaltis, verčiantis kiekvieną dieną tave prisiminti, kaip negęstančią saulę, kurią vadinau savo saule.

Stebėdama kaip žmonės bendrauja, jos akys tarsi nušvito, jose atsirado ryškus džiaugsmas, norėjo kažko klausti, galbūt nedrįso, galbūt persigalvojo. Nuo miško sklido gaivumo, tyro oro kvapas, ne užterštas miesto kvapas, kuriuo svaigindavomės kiekvieną dieną būdami nepriversti. Tolumoje, už mūsų nugarų, buvo nusidriekę šviesų keliai, padedantys nusigauti į savus namukus, tam vakarui.

- įsivaizduok jei visa naktis būtų tik priedanga dienai.- ji nusijuokė žiūrėdama į visą žmonių būrį. Akimirką man priminė mano saulę, kuri nemėgo nakties, tačiau tai buvo Žydrynė mergaitė gyvenanti visomis naktimis.

- o ar ne taip yra?- Klausiau jos, bežiūrėdamas į ką taip žiūri Abby. Papurčiusi galvą, neleisdama man suprasti į ką taip žiūrėjo pažvelgė į pakylą, ant kurios dainavo kantri grupės, su kaubojiškomis skrybėlėmis ir tokiais pačiais batais. Tai buvo tarsi filmas. Tarsi ramus vesternas, vienas iš tų kuriuose nieko per visą filmą ir neįvyksta. Buvo taip ramu, kad svarstai ar nieko iš ties netrūksta šiame pasaulyje.

- eisi šiandien?- paklausiau jos, kai ji nenustojo žiūrėti į draugę, kuriai davė savo bandžą. Skambesys buvo gražus, šiltas, ramų vakarą, kad medžiai ėmė šokti, siūbuodami savo šakomis, kedendamos pasiekiamus debesis ir juos varydamos į šonus. Žydrynė ištiesė ranką, suimdamas jos ranką ėmiau eiti arčiau pakylos, taip kviesdamas ją šokti. Nemokėjau, kantri šokių, tačiau buvo įdomu pabandyti.

- taip.- sušuko ji, kai prieinant arčiau muzika garsėjo, girdėjosi, daugiau žmonių džiaugsmingų šūkių, jų kalbų, bandančių peršaukti muziką. Nespėjus pradėti šokti, muzikantai padėkojo klausytojams, žmonės ėmė ploti ir jie nulipo nuo pakylos. Žydrynė paleido mano ranką, prasibraudama pro žmones, prieidama prie draugės ir atsiimdama savo instrumentą. Pažiūrėjusi į mane, užlipo ant pakylos.

Netrukus muzika vėl užgrojo, stovėjau priekyje ir plojau, kiek galėdamas garsiau, kai jos bandža išsiskyrė iš kitų instrumentų. Vėl skambėjo užburianti muzika, keli žmonės dainavo, taip pat užsimaukšlinę kaubojiškas kepures, tarsi paslapčia būtų filmavę išties tikrą vesterną. Trūko tik žirgų ant kurių atjotų plėšikai su pistoletais, norėdami apiplėšti miestelį.

- ji puikiai groja, tiesa?- prie manęs atsistojo Abby draugė, žvilgtelėdama į mane.

- taip.- linktelėjau ir dar tariau garsiau, klausydamasis skambesio.

- pasisekė tau.- pati sau linktelėjo pritardama savo teiginiui. Likau kiek nesupratęs, norėjau klausti, ką ji turi galvoje, tai sakydama, tačiau ji dingo lygiai taip kaip ir atsirado - išnyrusi iš minios joje ir dingo, slapstydamasi už bešokančių žmonių.

Prisiminti, kodėl ėmiau dainuoti, nėra sunku, šypsena atsiranda iškarto, kai prisimenu tą norą dainuoti žmonėms, o ne jų pinigams, kaip sakydavo pirmas mūsu vadybininkas. Jam svarbiausia buvo muzika, tai daug leido visiems mums suprasti, negalėjom patikėti, kad tokių žmonių dar buvo. Vėliau, kai ėmėm tikrai dainuoti daugeliui žmonių, mus plėšė kiti vadybininkai, verčiantys dagiau koncertuoti. Kai nesutikom, taip lengvai pasiduoti, radom kitus vadybininkus, kurie buvo kiek mėgstantys muziką, kiek dirbantys tik.

- nori?- grįžusi Abby draugė ištiesė stiklinę.

- kas tai?- paimdamas pažiūrėjau, nelabai norėdamas gerti kažkokį nežinomą gėrimą iš merginos, kurią pažystu tik vieną dieną.

Tačiau juk padariau panašiai, kai nežinodamas nieko apie Žydrynę sutikau su ja pabėgti.

- nieko baisaus.- trumpai tarė, pati atsigerdama.- cola ir tiek. Ten toliau visas stalas nukrautas panašias gėrimais.- surizikavau atsigerti, tačiau tai buvo tiesa.- tikrai neduočiau tau kažko stipresnio.- besišypsodama ji, žiūrėjo ir trumpai net ėmė niūniuoti muziką, kurią grojo visi tie žmonės.

- kodėl?- susiraukdamas pažiūrėjau į ją.

- juk tu ir taip buvai priklausomas.- kalbėjo, tarsi tai būtų paprastas dalykas. Akimirką pamaniau, kad ji dar viena hipė, nesukanti galvos apie žodžius, kuriuos sako kitiems.

Norėjau klausti, kodėl taip mano, iš kur tai sugalvojo, tačiau akimirkai kai pasimetimas šmėstelėjo jos akyse ji tyliai tarė.- apie tave rašė. Visur.- bandė šypsotis, tačiau netrukus dingo, kaip ir prieš tai, nespėjus daugiau man nieko pasakyti.

Mačiau Žydrynės akyse, nepatiklumą, tarsi kažko išsigandusi, ji akimirkai nustojo groti, bet kai tuputi pats pasimetęs jai nusišypsojau, ji vėl užgrojo nusišypsodama taip plačiai, lyg pirmą dieną, kai susipažinome.