Hands up (LTU) /h.s

Dvidešimt devyni.

- pacientas?!- kiek sušukau, atsimerkdamas ir atsistodamas. Žydrynė laikydama telefoną atsisuko į mane. Jos akys tarsi buvo išsigandusios, nors akimirką didžiavosi savimi.

- turiu eiti.- tarė dar į telefoną ir nustojo kalbėti juo. Kelias sekundes ji tylėjo, nežinodama ką pasakyti.

- kas tu tuomet esi Abby?- šaukiau garsiai, norėjau išeiti iš čia kuo greičiau. Buvau piktas. Labai. Negalėjau patikėti.

- Harry, paklausyk.

- tu jos dukra, tiesa?- šaukiau, ji linktelėjo, nelabai ką beslėpdama. Viskas dabar darėsi taip aišku, kad nebežinojau ką padaryti.

Jos lankymasis ten, jos bendravimas, staigus noras nepažystamam žmogui pasiūlyti kažkur išvykti. Jos žinojimas, apie ją, visos kalbos.

- maniau, kad tu kitokia.- tariau, eidamas pro duris. Jos akyse nebebuvo to mėlynumo, dabar ten siautė uraganas, jos akys buvo užgesusios, jokios žydrynės - tokios gražios, tokios ryškios nebebuvo. Ir svarsčiau ar iš tikro kada nors ten buvo kažkas daugiau.

Nežinojau kur eiti. Tačiau man reikėjo telefono. Privalėjau skambinti, kad kuo greičiau išvykčiau iš čia. Nenorėjau daugiau kalbėti su Abby. Ji nebuvo ta mergaitė, kuria vadindavau Žydryne. Tai buvo mergina, prisidengusi psichologė, kuri tik dirbo savo darbą. Ar ji nors truputi tuomet man sakė tiesos? Ar ji tikrai turi kažkieno širdį? Ar tos visos mintys apie lietų, naktį, jos juoką, bandžą, žmones, šiuo vakarus, žvaigždėmis nusėtą dangų, buvo bent tikros, ar tai tebuvo tekstas, pakabintais kaip skalbiniai, kad išdžiūtų?

- Harry, palauk!- šaukė ji, man beeinant keliu. Nenorėjau jos girdėti, nenorėjau kalbėti. Nenorėjau išgirsti žodžių, kad galbūt ji atsiprašo, kad tai nieko asmeniško. Nes man tai buvo per daug svarbu, negalėjau kitaip, nes ji buvo mergina su kuria po Olivios norėjau bendrauti, kalbėti. Nenorėjau ištisus vakarus gerti, nenorėjau taip dažnai prisiminti Olivios, kaip merginos, kuri mane paliko. Su ja ėmiau prisiminti visą, tą grožį, dėl kurio ją mylėjau, dėl tų smulkmenų, kurios virto prisiminimais, byrančiais kaip smėlio laikrodis, svarstant ar viskas taip ir turėjo nutikti.- Harry, palauk!- jos balsas nenustojo šaukti, jis vis garsėjo, girdėjau jame nusivylimą, tačiau man nerūpėjo. Neberūpėjo ji, nes tai Žydrynė, tai Abby, psichologės moters, psichologė dukra.

- prašau.- tyliau tarė, girdėjau balsą, kuriame skendo ašaros, vis dėl to privertusios mane sustoti. Girdėjau ją pribėgančią. Ji apsikabino mane. Po viso to, ką ji buvo sugalvojus, po visų tų vakarų, kalbant apie reikšmingai svarbius dalykus, po viso to, kiek žvaigždžių danguje tupėjo, man atveriant jai širdį, apie tą gražią saulę, kurią vadinau savo, ji tiesiog dirbo savo darbą, žaidžiant tuo kuo ko aš negalėjau pakęsti.

Nustūmiau ją, tačiau ji nekrito, ji tik žiūrėjo į mane. Tylėjo.

- ko reik?- žiūrėjau į ją, bandydamas išlaukti kol ji ką pratars, man vėl nepradėjus eiti.

- sakysi, kad tai tik tavo darbas?- negalėjau nustoti būti piktas. Dabar, galėjau pykti ant jos, nes tai buvo taip skausminga, lyg ta diena kai supranti, kad niekaip nebesusigražinsi savo saulės. Galėjau jausti, kaip daužosi širdis, galėjau girdėti, jos garsų dukslėjimą, jausti kaip susigniaužia kumščiai, nes buvau toks piktas.

- taip. O ko tu tikėjaisi Harry? Kad aš tiesiog, tau vien tik dėl to, kad tu garsus ir man baisiai liūdna skaityti laikraščius apie tavo gėrimą, imsiu kviesti į kelionę, kuri tokia ilga, kad naktinį pasaulį rodysiu tik dėl to, kad aš mėgstu naktį?- ji purtė galvą, jos balsas tapo piktas, bandė priversti mane pasijusti kaltu. Tačiau aš negalėjau jaustis kaltu, nors šią akimirką gal būtų buvę geriau. Tačiau negalėjau.

Ne. Ji mane apgavo, visada tik stebėdama kiek aš geriu.

- tu tokia...- ieškojau žodžių, tačiau kišenės jų neturėjo, neturėjau jokio žodžių krepšio, kuris šią akimirką būtų pravertęs kaip niekad. Stovėjau prieš ją, pravėręs burną, laukdamas ir bandydamas sugalvoti kokį žodį, tinkanti jos apgavystei.

- Harry, nustok,- garsiau tarė, ji vis dar atrodė pikta.

- ne.- papurčiau galvą. Ji man nerūpėjo. Ji nebuvo ta mergina, su kuria susipažinau.

- aš..- kažką norėjau sakyti dar prieš jai nutraukiant mane.

- ir ką ruošiesi sakyti Harry? Kad su manimi užmirštai ją, kad ne tiek skaudėjo?- ji ėmė šaukti, darėsi dar labiau piktesnė.- pasakysi, ką? Ir žinai, kas bus keisčiausia? Žmonės visada mylimiems žmonėms sako, kad jų niekad nepamirš, atsisveikindami su jais paskutinį kartą, kad visada prisimins, jų šypsenas, šviesiai džiugias akis. Ir visi žmonės, taip siaubingai meluos. Jie jau po atsisveikinimo ims ieškoti kažko naujo. Ir tik vėliau savo mintyse sakys, kad jie to būtų norėję. Bet kaip tie žmonės būtų galėję norėti, jei tave mylėjo visa širdimi ir dėl vienos kliūties, kad jie mirę, tu ieškai kažko kito? Tačiau jų meilė niekur nedingo, net jei dingo tavoji. Ir kai žmonės, sako, metas judėti pirmyn, jie tik nori pasakyti, kad visi galiausiai suprantam, kad amžinai nieko nemylėsi. Ir niekad negali sakyti, kad juos prisiminsi, branginsi, mylėsi, jeigu imsi ieškoti kažko kito.

Ėmiau jos nekęsti. Negalėjau klausyti tų žodžių, jie buvo per daug skaudūs, nes tai buvo kažkas, ko niekas nenorėjo sakyti garsiai. Todėl dabar jaučiausi vėl išduodamas ją. Lyg tada, kai vėl nusprendžiau koncertuoti su grupe, kai visiems ėmiau sakyti, kad viskas gerai. Nes žmonėms nepatinka klausyti tavęs, jei tau yra blogai. Ne, pasauliui tokių nereikia.

Norėjau atsiprašyti Olivi'os, kad ją taip skaudinau, nes viską ką sakė Abby, buvo tiesa. Viskas buvo tikra, nieko nebuvo išgalvoto.

Žmonės ėmė lipti į automobilius, važiuoti kas kur, pravažiuodami džiaugsmingai supypsėdavo, pasisveikindami ar atsisveikindami, manydami, kad kalbamės apie kažką gražaus ir stebuklingo. Gal jie manė, kad stovėdami čia, bandėme prisiminti, kaip vakar vakare atrodė žiburiais nušviestas takas, kaip skambėjo muzika, kaip kvepėjo oras, kaip elgėsi žmonės.

Bet dieną nebebuvo nieko stebuklinga. Ir naktis nebeatrodė, kad gali būti dar syki tokia.

- nesakyk, kad meluoju, nes žinai, kad tai tiesa.

- ir nesakysiu.- linktelėjau jai, vėl pradėdamas eiti.

Vėl jaučiau tą sunkų vidų savyje, jos žvilgsnį įstrigusį ore, jos šypsena pasilikusią žemėje, kurią dalino visiems. Jos saulės šviesumo akis, lydinčias visus į tolį, kad žmonės galėtų džiaugtis, kad jaustųsi gerai.

Skaudėjo galvoti apie savo saulę.