Hands up (LTU) /h.s

Devyniolika.

Prisimenu, kai pirmą kartą ją sutikau - tuomet ji tik nedrąsiai šypsojosi, kai sveikinausi su jos broliu, apšildančios grupės vokalistu. Ryškiai išraudę skruostai, negeso visą laiką, kai tik ją pamatęs, tarstelėjau jai, kad ji labai tyli. Pasikalbėti pavyko tik tuomet, kai jos brolis išėjo koncertuoti, aš likau užkulisiuose, o ji nebeturėjo už ko pasislėpti, kad išvengti pokalbio. Turėjau dvidešimt minučių, prieš prasidedant mūsų koncertui, tad skubėjau, bent jau jos vardą sužinoti. Prie manęs dar priėjo Niall, tardamas, kad nepamirščiau patikrinti ar veikia mano mikrofonas. Linktelėjęs jam, atsidėkodamas, kadangi sykį mano mikrofonas neveikė ir prasidėjus koncertui reikėjo labai greitai bėgti pasiimti kito, kad suspėčiau į savo solo. Jos akys buvo šviesios, galvojau, kas tokių dar nesu matęs, kad tokių nebūna, tačiau jau tada ją praminiau, savo saule, tarsi žinodamas, kad dar turėsiu progų ją taip vadinti. Tačiau nebežinojau ką jai pasakyti, visi žodžiai buvo dingę, ji nemaloniai vis dairėsi, bandė nuo manęs pasprukti. Net lengvo klausimo, koks jos vardas, negalėjau pasakyti, paklausti net to. Tik vėliau, paklausiau ar nenori išgerti su manimi arbatos, tačiau nebebuvo laiko, tylėdami mes prastovėjom daug laiko. Ir tyla mus sujungė, net be žodžių, mintyse susitarėme dar syk susitikti. Turėjau skubiai eiti pasiimti ir prieš tai dar patikrinti ar veikia mikrofonas. Tai buvo vienas iš mūsų darbų, ko darbuotojai nedarydavo, nes kažkodėl mikrofonai dainininkams buvo lygiai tokie pat svarbūs kaip muzikantams jų instrumentai.

Persirengiant ko kelių dainų, vaikinai kalbėjo apie ją, sakė, kad ji maloni, kalbi mergina. Pyktelėjau, nes pavydėjau. Maniau, kad dėl kažkokių priežasčių, ji manęs jau nemėgsta, kad nenorinti net kalbėti. Tačiau žinojau, kad aš ją dar sutiksiu, privalėjau sutikti. Bent jau paklausti jos vardo, nusivesti į kiną.

Žydrynė ir jos bandža, buvo tas dalykas, verčiantis pamėgti kantri muzika ir senus vesternų filmus. Jos akys šypsojosi, aplinkui žmonės vis plojo, susidarė šokių ratukai, buvo tarsi tikra šventė, atvažiavus į mažytį miestelį kokiai nors grupei. Viskas tarsi ir priminė filmą, tokį banalų, tačiau priverčiantį tave pravirkti, nes supranti, kad gyvenime niekad taip nebūna. Nebūna tikrų, gerų ir gražių pabaigų, niekas paskutinę sekundę tavęs nesustabdo oro uoste, niekas nepaprašo tavęs pasilikti ir neišvykti traukiniu į kitą šalį.

Ir niekas tavęs neišgelbėja iš automobilio, kad suspėtų tave atgaivinti. Nes to nėra ir nebūna, kad ir koks bebūtum svarbus šiam pasauliui, nėra svarbu, nes tavo gyvenimas jau prieš šimtą metų buvo suplanuotas likimo. Ir gali juoktis ar verkti visi sakys, kad nieko negalėjai pakeisti, tačiau jais netikėsi, nes tau taip skaudu, kad vis kaltę versi sau.

Naktyje ritmingai skendo muzika, po kojomis žemė virpėjo - jai labai patiko. Ir čia, visi žmonės džiaugėsi. Visi jie nepatingėjo tiek daug kelio važiuoti, kad pasibūtų čia kol grojo muzika, kol skambėjo žodžiai. Tai buvo taip stebuklinga, kad ėmiau netikėti stebuklais. Nes tai vienintelis dalykas, kurio aš nesitikėjau, kad šioje naktyje tarp mūsų keturių pasaulio pusių, kažkas džiaugsis, tiesiog būdami būryje žmonių.