Hands up (LTU) /h.s

Trisdešimt keturi.

- atėjau pasirašyto lapo.- niekingai žiūrėjo į moterį už stalo. Nesielgiau maloniai, nenorėjau su ja daugiau kažko kalbėti, norėjau jos nekęsti dar labiau.

- prisėsk, Harry.- žvilgsniu parodė į sofą, ant kurios kiekvieną kartą bandydavo mane ištardyti savo kvailais klausimais.

- ne.- papurčiau galvą, rankos susigniaužė į kumščius ir nieko negalėjau padaryti, nes aš tiesiog nekenčiau jos.

- nepasirašysiu.- griežtai tarė ji. Neketinau pasiduoti, kai šitaip abi jos pasielgė.

- nesvarbu. Visi žino, kad pasiekėt savo. Nebegeriu!- garsiai šaukiau, žiūrėdamas į kvailą psichologę už kurios puikavosi įrėminti apdovanojimai.

- Harry, tačiau vis dar jautiesi blogai dėl jos.- norėjau trenkti jai dar stipriau, negalėjau pakęsti, kad turiu čia būti. Norėjau kuo greičiau išeiti iš čia. Gal ir prisigerti. Tačiau jos žodžiai vertė, garsiai imti juoktis. Vis dar? Aš visada jausiuosi blogai, juk jos nebėra.

- jūs prie to irgi prisidėjot. Jūs ir jūsų dukra.- žiūrėjau į ją, tarsi galėčiau neapykantą išreikšti žvilgsniu.- geras planas. Tai štai ko siekia psichologai? Sužlugdyti žmogų?

- apie ką tu, Harry?

- jei ne jūsų dukra aš būčiau beveik ją pamiršęs.- burbtelėjau kur kas tyliau. Noras dingti iš kabineto niekur nedingo.

- Harry, prisėsk.- atsiduso Daktarė Bellings. Papurčiau galvą, neketinau pasiduoti šios moters reikalavimams.- tu negali jos pamiršti.

- tai kodėl žmonės man sako, kad turiu judėti toliau, o kai bandau visi sako, kad to negaliu?!- šaukiau vėl, negalėjau valdytis, nenorėjau su kažkuo kalbėti apie savo saulę.

- tu negali jos užgniaužti, negali neprisiminti, tu gali judėti toliau su prisiminimais.

- ne.- nutraukiau moters šnekas. Į duris kažkas pasibeldė, tik po kelių sekundžių prasidarė. Lėtai į kabinetą atėjo ir Abby. Pamačius mane norėjo kažką sakyti, tik vėliau nukenkė galvą, pamačiusi motinos žvilgsnį. Vėl likau nieko nesupratęs.

- pasirašykit ir aš einu iš čia.- atsisukau į daktarę Bellings.

- ne, Harry, mes nebaigėme kalbėti.- nepasidavė ji.

- tuomet vis tiek einu, neketinu likti čia. Galit kurti kitus planus, kaip kitam sugriauti pasitikėjimą žmonėmis,- tardamas žodžius žiūrėjau į Abby, nebuvo gaila žiūrėti į jos liūdnas vandens prisipildžiusias dangiškas žydrynės akis, negailėjau jos iš skausmo plyštančios širdies, nes man lygiai taip at buvo blogai. Nebebuvo gaila man jos. Nes jai pasielgti su manimi taip, taip pat nebuvo gaila.

Kai ėjau nutiestu kilimu iš daktarės Bellings kabineto, kai buvo kiek apsvaigus galva nuo to kabineto prismilkytų kvapų, girdėjau kaip kažkas mane vejasi, tačiau kad ir žinojau, kad tai ji, man nerūpėjo, nes viskas ką norėjau pasakyti, buvau pasakęs.

- negali taip elgtis.- už nugaros ji kiek garsiau pasakė, nepriversdama manęs sustoti.

- galiu. Lygiai taip pat kaip galėjai tu.- tyliai atsakiau, būdamas begalo ramus.

- juk atsiprašiau, ko dar reikia?

- Abby, tu tikriausiai nesupranti. Besimokinant psichologe, gal kartais ten iš jūsų visų atima žmogišką supratimą? Žmonės negali būti tavo darbu, kai jie tavimi taip pasitiki, kai jie mano, kad tu gali būti tas žmogus ištrauksiantis visus iš ten. Tiesiog taip negalima.- jaučiau kaip nuo sienų krenta paveikslai, išsiskiria jų rėmai, įplyšta drobės, nutrupa visi dažai ir nelieka nieko. Kaip dingsta kilimas iš po kojų, kaip užgriūna lubos, prispaudžia mus. Bet apsidairęs nematau, kas būtų pasikeitę. Visas plyšta tik mintyse, viskas aplink išlieka. Ir taip dingsta žmogus. Pastebi tik tu, skauda tik tau, o aplink tarsi nieko nenutinka.

- man rūpi tu, Harry. Jei galėčiau niekad nebūčiau to padariusi.

- bet padarei.