Hands up (LTU) /h.s

Dvidešimt trys.

- Harry?- tarp žmonių ji atrodė tokia pasimetusi, jos akys buvo visai kitokios. Jos nebevertė manęs jos ilgėtis tai lyg buvo kažkas kita. Tarsi per akimirka Olivia tapo kitokia.- tu Harry, tiesa?- jos klausimas buvo toks tykus. Norėjau klausti, ar manęs jau taip nepamena čia, visai šalia stovėjo susigėdusi Žydrynė priešais mano saulę, buvo dar viena tyrių akių spalvos mergina.

- Harry, eime,- sukužda Žydrynė, imdama už rankos, tačiau aš nesitraukiu. Tiek laiko norėjau išvysti savo saulę, tačiau kažkaip negalėjau. Nežinau ar ji mane prisiminė, tačiau pamiršti aš jos, niekada negalėjau. Net praėjus pusei metų aš negalėjau pamiršti jos akių tai buvo kažkas didesnio nei žemė, tai buvo kažkas ko niekas negalėjo pakeisti.

- atsiprašau.- taria Žydrynė jai, priversdama ir mane eiti. Norėjau jos tiek paklausti, norėjau kad ji atsakytų į šitiek prisikaupusių naujų klausimų, norėjau paklausti, svarbiausio klausimo - kodėl? Bet Žydrynė vedė mane į šalį, netardama daugiau nieko lyg užmiršdama, kad dabar sutikau savo saulę.

- ką tu sau galvoji, Harry?- atsidūsta ji, toldama nuo muzikos, toldama nuo saulės.

- kodėl? Kodėl neleidai man pasikalbėti su Olivia?- paleidžiu jos ranką, tačiau nenusisuku grįžti pas savo saulę.

- žinau, kad tau sunku Harry, tačiau juk pats supranti situaciją?

Aš nieko nebesupratau, manydamas, kad saulė mane prisimena, kad bent sykį pagalvoja ką veikiu. Tačiau ji buvo užmiršusi viską - visą pasaulį kurį turėjom, visą širdį kurią dovanojau jai, ji buvo užmiršusi mane, kad net neprisiminė kaip aš atrodau.

Pasaulis vėl ėmė slysti, atsiverdavo tai viena duobė, tai kita šalia čia pat, bet nebebuvo kažko, kas mane laikytų, jaučiau kažkokį norą - kažko trūkumą, kažkokį ieškojimą. Kai buvo sunku, tai vienintelis dalykas mane gelbėjęs, nes kažkodėl jis suprato labiau nei bet koks žmogus. Todėl ir dabar norėjau tik vieno, norėjau vėl prisigerti ir užmiršti Olivia lygiai taip kaip ji pasistengė pamiršti mane.

Kol buvom, aš ir ji, niekad nesakė mėgstanti klausyti kantri muzikos, niekad neužsiminė gyvenusi tokiuose senuose nameliuose, neužsiminė čia važiavusi. Niekad nesakė, kad yra tokia šventė, elgėsi taip tarsi nė nebūtų žinojusi, kad ji yra. Tačiau pamatęs ją minioje galėjau pasakyti kiek daug dalykų aš galėjau apie ją nežinoti, kad nebuvo viskas taip kaip kažkada atrodė, kad viskas buvo kiek kitaip. Galbūt ji ir daugiau kažko man nesakė, kad galbūt mano saulė visą laiko buvo ir kitų saulė. Gal viskas buvo kitaip gal įsivaizdavau per daug gražiai.

- aš norėjau jos tiek paklausti.- pasisukau į Žydrynę, sustojau kelyje.

- Harry.- bandė kažką pasakyti, tačiau jos klausyti dabar nenorėjau. Buvau toks piktas.

- kodėl man neleidai?- beveik šaukiau ant Žydrynės.

- ir ką tu būtum pasakęs? Ji juk nepažįstama!- šaukė ji atgalios.

Buvo taip liūdna pamatyti Olivia.

- ji Olivia. Ji man pažįstama.- kartojau jai, kelissyk.

- Harry, pats supranti, kad tai ne ji. Žinau, kad tau sunku, tačiau taip negalima. Negali visur jos regėti.

- ten ji buvo!- nepasidaviau aš. Darėsi vis blogiau, skylės žemėje ėmė didėti, pasaulis aplink suktis, tarsi Žydrynė norėjo, kad jausčiausi blogai.

- Harry, juk Olivia žuvus!- sušuko taip garsiai, kad aplink nebegirdėjau nieko tik jos žodžius palydimus aido, palydimus vėjo, tokius karčius, lyg nuverčiančius kalnų viršūnes savo galingumu.