Life with him // Jaspar✔

84.

Caspar pasimetė. Jo akys vengė mano pikto žvilgsnio. Mane pykdė ta mintis, kad nuo manęs kažkas slepiama.

Giliai įkvėpiau ir uždariau kambario duris. Pažiūrėjau į Caspar ir sukryžiavau rankas ties krūtine.

"Tai ar pasakysi ar tylėsi?" Paklausiau ir Caspar sukando lūpą.

"Tai- tai išties nieko svarbaus." Caspar atsakė šiek tiek šyptelėdamas.

"Svarbu ar ne, aš noriu žinoti. Negaliu pakęsti kai nuo manęs yra kažkas slepiama, Casp." Pasakiau piktai. "Niekur neisi, kol nepasakysi."

"Nesi tėvas, kad man šitaip aiškintum." Jis pasakė taip pat susiraukdamas.

Prunkštelėjau. "Koks skirtumas?! Tu grįžai pas mane. Turiu teisę tau įsakinėti!" Garsiai pasakiau.

"Ne, neturi. Nesu tavo nuosavybė, Joseph."

Stipriai užsimerkiau bandydamas nusiraminti.

"Neerzink manęs, Caspar. Nes šįkart galiu nesusivaldyti!" Sušukau ir dėjau žingsnį link jo. "Pasakyk ką slėpi nuo manęs."

"Dar nelaikas." Jis nepasidavė.

Perbraukiau per plaukūs drebančia ranka ir vėl giliai įkvėpiau. Kodėl jis man po velnių nesako? Ką jis slepia. Dėl dievo meilės, aš galiu padaryti bet ką, kad tik sužinočiau ką jis slepia.

"Pasakyk dabar gražiuoju, arba sužinosiu iš tavęs tai veiksmais. Ir tau tai nepatiks." Pasakiau įspėdamas.

"Tu nesveikas Joe. Tau reikia gydytis!"

Nusijuokiau. "Čia tau reikia gydytis! Čia tik tu nesakai ką noriu žinoti!"

Mano rankos pradėjo drebėti, kas reiškia, kad aš esu velniškai įsiutęs. Ir tai gali baigtis nelabai gerai.

"Tu man nesugebėsi trenkti, Joe. Tu per daug mane myli, kad mane sužeistum. Gal tu ir padarytum bet ką, kad sugrįščiau pas tave arba, kad man nieko nenutiktų, bet sužeisti mane, tu nesugebėsi. Tu per silpnas tam." Caspar pasakė artėdamas link manęs.

Mano žandikaulis įsitempė, kvėpavimas tapo gilus, o širdies plakimas greitas. Pradėjau prakaituoti. Kas man negerai? Man niekad taip nebuvo.

"Nesiutink manęs dar labiau, Caspar. Pasakyk ką slepi." Pasakiau šiek tiek ramesniu tonu.

Jis papurtė galvą. "Ne."

Trenkiau jam.

Akimirkai nesuvokiau ką padariau. Tas pyktis.. jis buvo apėmęs mano sąmonę, mano kūną, mano veiksmus. Pripažinsiu, kai trenkiau Caspar, man palengvėjo. Tačiau taip pat ir ne pamatydamas kruvina Caspar lūpą.

Jis buvo nustebęs. Aš taip pat. Dėjau žingsnį atgal.

"Susitvarkyk. Tuoj visi ateis." Pasakiau ir išėjau iš kambario palikdamas Caspar su kruviną lūpą.

Nusikaltau tiek ilgai nekeldama dalies.
Laaaabai atsiprašau.

Esu tikra, kad žiauriai subanalėjau, tačiau minčių šiai istorijai nebėra ir noriu kuo greičiau ją pabaigti. Tai joo..
Iki ^^