Life with him // Jaspar✔

Epilogas.

Jau keturis mėnesius lankau Joe toje ligoninėje. Laikiausi savo pažado. Iš pradžių buvo gana keista matyti Joe ten ir būti vienam namuose. Visiškai tyloje.

Šiandien jo paskutinė diena.

Toji 'rebilitacija', kuri yra skirta Joe, išties padeda. Turiu omeny, jis nėra jau toks piktas ir nepatenkintas ant viso pasaulio. Jis nepyksta ant manęs, kai pyko ankščiau. Kartais kalbėdamas su juo, aš galiu girdėti jo balse mažą pyktį.

Įėjau į Joe palatą ir nusišypsojau pamatęs vaizdą. Jis sėdėjo ant lovos jau susikrovęs savo daiktus, kurių nebuvo daug.

"Ačiū dievui tu jau atvažiavai!" Jis atsiduso iš palengvėjimo. "Pagaliau galiu iš čia išeiti."

"Seniai tavęs tokio laimingo nemačiau." Pasakiau sukikenęs.

Jis pavartė akis ir nusijuokė. "Eime. Išrašą jau turiu, tik laukiau tavęs."

Linktelėjau, "gerai. Eime."

Jis paėmė į rankas savo juodą krepšį, ir išėjome pro baltas palatos duris.

***

"Aš tikrai džiaugiuosi, kad viskas susitvarkė ir tarp mūsų viskas gerai." Pasakiau sėdėdamas šalia Joe, ant sofos.

Jis lėtai linktelėjo ir netrukus jo mielą, nuostabų veidą papuošė plati šypsena. Jis išsišiepė taip, kad net akimirkai pagalvojau, kad čia kažkokia dantų pastos reklama.

"Taip, aš irgi." Jis atsakė ir prisėdo arčiau manęs. "Ką mes dabar darysime?"

Atsidusau. "Gyvensim ir pažiūrėsim."

Tik žinau vieną, kad ateityje mes būsim laimingesni nei prieš tai.

Ir aš dėl šito pasistengsiu.

Nu čia ir toks šūdinas epilogas.
Sakiau, kad epilogus man nesiseka rašyti, bet idk, buvo ir baisesnių epilogų (pas mane)