Accidental Love// Zayn Malik fanfiction

3

-tu dirbsi kartu su manimi prie registratūros ir naktinėje pamainoje antradieniais ir ketvirtadieniais – Colby man dėstė kol aš sėdėjau ant kedės ir įdėmiai klausiau.

-aš maniau, kad aš prižiūrėsiu šunis – suraukiau antakius.

-tai taip, tiesiog mums dabar reikia daugiau dirbti, nes trūksta darbuotųjų, bet iš tiesų labai gerai, nes Moira moka beveik dvigubai. – jis nusišypsojo. Staiga suskambėjo registratūros varpelis pranešantis, kad kažkas atėjo. Mes su Colby atsisukome pažiūrėti, kas ten atėjo. Ten stovėjo aukštas juodaplaukis. Jo plačius pečius puošė kostiumas. Mačiau jo rankoje stipriai suspaustą pavadėlį.

-ten atėjo klientas, manau turėtum paklausti ko jam reikia – tariau Colby. Jis tik išsišiepė.

-ne, tai tu nueisi ir paklausi – jis pakėlė mane nuo kėdės ir stumtelėjo link vaikino.

Aš giliai įkvėpiau ir nusišypsojau.

-sveiki atvykę į keturių letenų viešbutį. Kuom galėčiau padėti – maloniai pasakiau. Vaikinas tik nužiūrėjo mane rūsčiu žvilgsniu.

-man reikia skubiai palikti savo šunį – dusliu balsu pasakė.

-am taip, gerai. – pasimečiau. Suradau lankytojų knygą kurioje reikia surašyti informaciją. – kokiam laikui?

-ryt pasiimsiu – nuskambėjo jo šaltas balsas.

-aišku, jūsų vardas ir pavardė?

-Zayn Malik.

-numeris? – paklausiau jis keistai pažiūrėjo į mane, bet vis tiek padiktavo savo numerį. – šuns veislė?

- Aliaskos Malamutas – pasakė jis ir aš pasižymėjau knygoje.

-vardas?

-jau sakiau – suburbėjo.

-ne tavo – pavarčiau akis – šuns.

-Bear.

-gerai šaunu, šuo kam nors alergiškas, turi ligų, ar vartoja vaistus?

-ne. – mačiau kaip jam jau atsibodo šnekėti su manimi.

-gerai, kaip ir viskas. Susimokėsite ryt, o šuniuką palikite čia. Geros dienos – nusišypsojau ir išlindusi iš už stalo paėmiau pavadėlį iš jo rankos. Jis piktai pažiūrėjo į mane ir pritūpęs prie Bear jį paglostė ir nusišypsojo. Atsistojęs vėl nustatė rimtą veido išraišką ir apsisukęs išėjo. Koks nemandagus. – ir ką man dabar daryti? – paklausiau atsisukusi į Colby. Jis skardžiai nusijuokė.

...

-šiandien antradienis – pasakė Colby. Jau buvo atėjęs vakaras. Žmonių patalpose beveik nebuvo, tik buvo šunys savo kambariukuose, nors jie labiau panašūs į narvelius tik daug didesni ir prašmatnesni.

-žinau, tai reiškia naktinę pamainą.

-tikiuosi neišeisi iš darbo dėl tokio krūvio, čia tik laikina. Kai atsiras daugiau darbuotojų nereikės dirbti ir diena ir naktį. – tyliai pasakė jis.

-man ne problema, aš galiu ilgai nemiegoti – nusišypsojau dėliodama popierius į krūveles ant stalo. Čia tikras šiukšlynas – tu kada nors čia apsitvarkai? – paklausiau.

-tai kad nelabai – jis sukikeno.

-matosi. – taip pat nusijuokiau.

-na, dabar aš viską čia aptvarkiau ir, kad taip ir liktu, supratai? – pagrūmojau pirštu, jis tik pavartė akis. – o dabar manau turėčiau paskambinti tėčiui ir pranešti, kad negrįšiu. – tariau ir jam linktelėjau nuėjau toliau nuo jo. Išsitraukiau iš kišenės telefoną suradau tėčio numerį, negaišdama laiko paspaudžiau skambinti.

-Harmony, kur tu randies? – rūsčiai paklausė jis.

-labas, tėti, manęs nelauk, aš dirbu naktinėje pamainoje.

-kokioje nesąmonėje tu įsidarbinai, kad pirmą dieną reikia dirbti naktimis? – suburbėjo jis.

-trūksta darbuotojų ir tiek, iki tėti – nelaukusi atsakymo padėjau ragelį. Man nereikia jo pykčių. Jis turi suprasti, kad aš nebe ta maža mergaitė kuri bijodavo miegoti viena, nes bijojo neužsiveriančių spintos durų. Aš suaugau, man greitai bus aštuoniolika. Aš pradėsiu savo savarankišką gyvenimą. įsidėjusi telefoną į šortukų kišenę grįžau pas Colby.

-viskas gerai? – paklausė jis pilna burna.

-taip – perbraukiau ranka per plaukus. – ką tu valgai? – suraukiau antakius.

-nori? – jis atkišo traškučių pakelį. Aš nusijuokiau ir įkišusi ranką į maišelį išsitraukiau saują traškučių.

-tai ką mes čia veiksime visą naktį? – pašokusi atsisėdau ant registratūros stalo.

-na, mes čia sėdėsime, retkarčiais nueisime patikrinti ar šunys nepridarė nesąmonių.

-žinoma – pavarčiau akis – turėjau omeny, kai nežiūrime šunų.

-sėdėsime ir valgysime maistą iš darbuotojų virtuvės.

-nuobodu – atsidusau.

-visai ne – pavartė akis ir sugniaužęs maišelį rankoje išmetė.

-taip tai nuobodu.

-tai ką tu nori nuveikti? – jis atsirėmė į sieną.

-o mes negalime pažaisti su šunimis?

-galime jeigu jau taip nori – pavartė akis.

-valio! – nušokusi nuo stalo pasileidau link šuniukų kambarių. Net nelaukiau kada Colby mane pasivis, aš tiesiog ėjau kur mano akys matė, o tai yra link šuniukų.

...

-Harmony, jau rytas. Laikas keliauti namo – nusižiovavo Colby. Jis sėdėjo kambario kampe kol aš žaidžiau su Aliaskos Malamutu. Jeigu gerai pamenu jo vardas yra Bear. Jis tikrai mielas šuo. Jo kailis velniškai ilgas ir šiltas.

- gerai, gerai. Iki mažyli – paglosčiau šuniui galvą ir atsistojusi nusekiau Colby iki darbuotojų kambario. Ten aš palikau savo daiktus. – kelinta mums į darbą?

-kadangi atsėdėjome visą naktį mums čia reikia būti trečia valanda dienos.

-o kiek yra dabar?

-ketvirta valanda ryto – atsiduso jis.

-bet aš visiškai nepavargus – nusiskundžiau eidama link išėjimo.

-bet deja, aš esu. Iki trečios valandos Harmony – atsisveikino jis ir įsėdęs į automobilį išvažiavo. Aš pasekiau jo pavyzdžiu ir atsisėdusi ant savo motociklo patraukiau namo.