Accidental Love// Zayn Malik fanfiction

5

Pabudau išgirdus pypsėjimą aplink save. Pabandžiau pramerkti akis, bet nelabai sekėsi. Jos buvo lyg sulipusios. Sudėjusi visas pastangas sugebėjau jas atmerkti. Vos tik pravėrus akis privalėjau jas užmerkti, nes kad ir kur aš buvau, čia buvo šviesu. Apskritai, kas man atsitiko? Viskas ką atsimenu tai, kad aš bėgau ir tada pamačiau šviesas ir viskas, mano atmintis dingsta tuo momentu.

Man prireikė keleto minučių, kad sugebėčiau normaliai atsimerkti. Apsidairiau aplink, aš guliu ligoninėje. Visgi kažkas atsitiko. Įdomu kiek aš čia laiko guliu. Ar tėtis žino, kad aš čia. Žvilgtelėjau į kairę pusę. Ten ant kedės sėdėjo ir miegojo tas pats juodaplaukis. Ką jis čia veikia? Ar jis čia mane atvežė? Kai norėjau patogiau atsigulti mano kūną persmelkė skausmas, aš tyliai suinkščiau. Bet pasirodo nepakankamai tyliai, nes juodaplaukio rudos akys plačiai atsimerkė. Jis pažvelgė į mane. Aš sutrikusi stebėjau jį.

-kodėl tu čia? – tyliai paklausiau, nes man viską skaudėjo.

-aš tave čia atvežiau – ramiai atsakė.

-kas man buvo?

-tu man šokai po ratais, aš vos tavęs nesuvažinėjau, turėtum elgtis atsargiau. Tu vos nemirei. – truputi pakėlęs balsą pasakė.

-kiek aš laiko čia esu? – aš ir toliau uždavinėjau klausimus, nes man viskas buvo neaišku. Aš norėjau atsakymų.

-tu visą savaitę pragulėjai be sąmonės. Dar bus klausimų, nes aš turiu pakviesti daktarą kadangi jau prabudai. – jis atsistojo.

-taip. Kodėl tu čia? – suraukiau antakius.

-Bear neleido išvažiuoti – atsakė ir palikęs mane vieną išėjo iš palatos. Užsimerkiau ir giliai įkvėpusi iškvėpiau. Iš vis kas nors be juodaplaukio žino kur aš esu ir kas man atsitiko. Norėčiau, kad dabar čia būtų Kat... ir Colby. Aš susidraugavau su Colby per tas dvi dienas ir galiu drąsiai teigti, kad jis mano draugas.

Į palatą įėjo daktaras, paskui jį ir juodaplaukis.

-kaip jaučiamės? – paklausė daktaras.

-silpnai ir man labai viską skauda – atsakiau. Jis kažką pasižymėjo savo užrašinėje.

-na, kad silpna tai normalu, visgi jus buvote be sąmonės visą savaitę, o kad skauda irgi jūsų atveju normalu – ką jis čia nusišneka, nuo kada skausmas yra normalu. – ant jūsų kūno labai daug sumušimų, lūžęs šonkaulis ir galvoje yra siūlių, jeigu ne jūsų vaikinas jūsų vaikinas nebūtų jūsų čia iškart atvežęs jums būtu baigęsi blogai.- jis parodė į juodaplaukį.

-jis man ne vaikinas, aš jo net nepažįstu. – daktaras nusišypsojo. – o mano tėtis žino, kad aš čia.

-taip, mes jam skambinome, atsiliepė jūsų motina, bet nei vienas iki šiol čia nepasirodė. Tik šis vaikinas visą laiką čia praleido.

-aišku – kaip jis galėjo čia neatvažiuoti. Aš nesuprantu. Nebent Kasandra nieko nesakė tėčiui ir dar nors primelavo.

-dabar aš jums suleisiu nuskausminamųjų, bet jus turite prižadėti, kad nejudėsi ir darysite viską ką pasakysime, nes kitaip jus nepasveiksite ilgą laiką. – daktaras pasakė ir man linktelėjus išėjo.

-am... ar mano telefonas sveikas? – tyliai paklausiau ir juodaplaukis linktelėjęs paėmė jį nuo spintelės. – ar galėtum iš jo kai kam paskambinti? Aš negaliu judėti. Man labai skauda.

-taip, gerai. Kuris numeris.

-tiesą sakant dvejiems. Pirmas pavadintas KitKat, o kitas Colby. Paskambink ir pasakyk kurioje ligoninėje aš esu. – jis nieko man neatsakė. Tiesiog surinkęs abejus numerius paskambino ir papasakojo kur aš esu. – ačiū.

-nėra už ką. – jis padėjo mano telefoną į vietą. – žinai, aš vis dar nežinau tavo vardo.

-ar tai labai svarbu ?

-taip. – jis atsisėdo atgal ant fotelio. Aš apgalvojau kokios gali būti galimybės, kad jis koks nors mafijos bosas. Manau pakankamai didelės, bet nusprendžiau surizikuoti.

-Aš Harmony, o tu Zack jeigu gerai prisimenu.

-Zayn – jis pataisė mane

-Zayn... – tyliai pakartojau po nosimi. – tai tavęs neišleidžia iš čia šuo? – pakėliau vieną antakį.

-nesišaipyk ir taip. Kai jau norėjau išeiti aš jį atrišau nuo turėklo ir kai jau norėjau eiti jis pradėjo urgzti ir stovėjo lyg priklijuotas prie žemės. Tad dabar per jį aš įkalintas čia su tavimi.

-negi su manimi taip blogai? – šyptelėjau.

-na neskaitant, kad už visą tai aš kaltas ir tai, kad dabar atkeliaus tavo geriausi draugai ir mane primuš, tada ne nėra taip blogai kaip galvojau, bet būna ir daug geriau – jis be emocijų atsakė.

-oh.. tai gali eiti, pasakyk savo šuniui, kad aš leidau eiti – jis tik pavartė akis ir toliau sėdėjo ir stebėjo mane. Man darėsi nejauku. – nežiūrėk į mane, man nejauku.

- o kas jeigu ir toliau žiūrėsiu į tave?

- o jeigu aš turiu vaikiną?

-tu jo neturi?

-iš ko tai sprendi? – toliau ginčijausi.

-aš tokias kaip tu kiaurai permatau.

-tokias taip aš? – nesupratau.

-tokias, paprastas, pilkas pelytes kurios nemėgsta kažkuo pasižymėti. Tu nesi tokia kerinti mergina kuri galėtu užsidėti trumpą raudoną suknelę ir pakerėti visus vyrus. Tave pirmiausiai reikia pažinto, o tam šiais laikais niekas neturi laiko, tad griebiat kas papuola, kad tik neliktumėte vienos.

-pabaik mane įžeidinėti. Ne visi esame išlepintos ir turtingos šiknos kaip tu ir tavo mergas kurios tik ir kariasi tokiems kaip tu. – piktai atsakiau.

-tokiems kaip aš ?- jis pakėlė antakį.

- tokiems išlepintiems kuriems nuo vaikystės viskas buvo padėta ant auksinės lėkštutės. Tau tikriausiai ir tavo šikną liokajus nuvalo tualetiniu popierium pagamintu iš aukso drožlių. – pavarčiau akis.

-pelyte, teks tave nuvilti, bet savo šikną kol kas nusivalau pats.

-lepūnėli, pasilaikyk savo liežuvį sau manęs nenervavęs, nes net per skausmą aš atsistosiu ir tau jį išrausiu – nežinau kodėl aš taip piktai su juo šnekėjau. Bet esu tikra, kad jis nepratęs, kad su juo taip šneka.

-pelyte, tai geriau tu manęs nenervuok, nes jeigu ne aš tu ten būtum mirtinai nukraujavus ant kelio.

-lepūnėli, vat būtent tame ir yra esmė, kad tu dėl viso šito esi kaltas ir jeigu tau kas nors nepatinka keliauk, nelaikau. Tu pats prie manęs prilipęs kaip siurbėlė. – pakėlus balsą atsakiau. Jis jau norėjo kažką atsakyti, bet palatos durys prasivėrė su trenksmu. Tarp durų stovėjo Kat.

-kas skriaudžia mano Harmony?! – ji šūktelėjo.

-jis – parodžiau ranka į lepūnėlį. Jis į mane pažiūrėjo žvilgsiu lyg klausdamas ar tu rimtai? – pasakyk, kad jis išeitu, jis mane nervuoja. – norėjau tai pasakyti, bet nepasakiau. Tiesiog patylėjau.

-ką jis daro? Ar jis man paskambino? – ji paklausė ir aš linktelėjau. – vos tik sužinojusi kas atsitiko paprašiau senelio, kad mane čia atvežtu ir pasakiau, kad liksiu čia.

-aš gal jau eisiu, manau laikas. Viso gero, pelyte ir jos drauge. Manau daugiau nebesusitiksime, nes aš neturiu laiko tampytis su jumis, aš turiu svarbių reikalų – tarė iš išėjo.

-tu man turėsi papasakoti viską. – Kat pažiūrėjo į mane ir atsisėdo ten kur sėdėjo lepūnėlis.