Accidental Love// Zayn Malik fanfiction

7

Pramerkiau akis tikėdamasi pabusti savo kambary. Iš pradžių nesupratau kur esu, bet tada prisiminiau, kad aš ligoninėje ir manęs dar nesiruošia išleisti. Apsidairiau aplik ir pastebėjau moterį su seselės apranga kažką darančia palatoje.

-labas rytas – tyliai pasakiau. Moteris aiktelėjo ir atsisuko į mane.

-išgąsdinai mane, brangute – ji pridėjo ranką prie širdies.

-atleiskit.

-viskas gerai, štai imk, pavalgyk, tau reikia daug valgyti, kad greičiau atsigautum. – nusišypsojo ji ir padėjo padėklą ant stalelio šalia lovos. – skanaus – šyptelėjo ji išeidama.

-palaukit! –šūktelėjau prieš jai išeinant – ar čia yra mėsos? Nes aš vegetarė – tyliai pasakiau.

-nesijaudink mėsos nedėjau, nes tu visą savaite maitinaisi pro vamzdelį, pradėti reikia nuo ko nors švelnesnio, bet ačiū, kad įspėjai, žinosiu kitam kartui - tarė ji ir išėjo iš patalpos. Likusi viena pradėjau valgyti. Maistas nebuvo labai neskanus, bet ir nebuvo skanus. Iš lėto valgiau. Suvalgiusi sultinį padėjau indelį į šalį ir paėmusi stiklinę su sultimis gurkštelėjau. Apelsininės, mano mėgstamiausios. Prie maisto buvo padėtas indelis su tablete, prie indelio popierėlis su užrašu nuo skausmo. Išgėrusi vaistus truputi patogiau atsiguliau. Skausmas buvo sumažėjęs. Vos tik užsimerkiau kažkas pasibeldė į duris. Tai tikrai ne Kat, ji niekada nesibeldžia ir tai tikrai ne Colby, jis turėtu būti darbe. Įdomu kas čia?

-užeikit – tyliai pasakiau. Ištarusi žodžius net suabejojau ar tas kažkas užgirdo. Durys prasivėrė, reiškia užgirdo. Pramerkiau akis ir pamačiau juodaplaukį. – ko tau čia reikia?

-atėjau pašnekėti – rimtai pasakė ir priėjęs atsisėdo ant kedės – aš noriu tau pasakyti, kad aš tau sumokėsiu kiek tik tai nori, kad apie šį įvykį nepraneštum žiniasklaidai. Kol kas niekas apie tai nieko nežino ir neturi sužinoti. Kiek tu nori? Puse milijono? Milijono? – klausinėjo jis. Man prireikė poros momentų, kad suvokčiau apie ką jis šneka.

-kuom tu mane laikai? – pakėlus balsą paklausiau.

-esu tikras, kad bet kuri tokiu atveju pareikalautu milijono, o nerėktu ant manęs. – atsilošė jis.

-na aš nesu viena iš tavo blondinių mergų kurios tik ir melžia iš tavęs pinigus, aš tikrai tokia nesu. Tad jeigu daugiau neturi ką pasakyti prašau išeik.

-negali taip būti paprasta, tu nieko nenori, bet ir nesiruoši niekam sakyti. Pasaulyje tokių žmonių tiesiog nebėra.

-jus klystat, pone Malik, tokių žmonių yra pasaulyje ir gana daug, bet jūs per savo užriesta nosį to nematote – piktai pasakiau.

-ne, tai jūs klystate, panele Nice, per savo ilgas blakstienas nematote tų kaukių kurias dėvi tie jūsų geri žmones.

-išeik – man trūko kantrybė. Jis ateina čia ir man vadovauja ir dar kažką aiškina.

-ką?

-išeik ir, kad daugiau tavęs nepamatyčiau niekur nei mieste, nei kokiam nors suknistame žurnale. Tokie nevykėliai kaip tu tik ir gadina mūsų pasaulį, jus visus ir jūsų tas špaklines merginas reikia išsiųsti Marsą, kad niekas daugia... – staiga buvau užčiaupta jo lūpų. Kaip jis drįsta?! Man net nerūpėjo skausmas, kuris beje nebuvo toks jau ir didelis, aš tik norėjau, kad jis dingtu nuo manęs. Sukaupusi visas jėgas trenkiau jam per skruostą. Jis atšoko nuo manęs lyg verdančiu vandeniu apiplikytas.

-laukinė – lyg nustebęs pasakė.

-tai tu beprotis – įtūžusi pasakiau.

-tu man trenkei – atsakė.