Accidental Love// Zayn Malik fanfiction

39

^Harmony^

-kodėl aš girdžiu tik vieno vaiko verksmą!? - sušukau. Tuo metu į palatą įėjo Zayn.

-Harmony, nusiramink ir leisk man viską paaiškinti - priėjo jis prie manęs.

-ne aš noriu pamatyti savo vaikus! - sušukau. Zayn ir seselė susižvalgė lyg žinodami kažką ko nežinau aš.

-Harmony, paklausyk... - Zayn paėmė mane už rankos - vienas iš jų neišgyveno.

-ne! Aš noriu jį pamatyti! Jis turi būti gyvas! - pravirkau. Tikriausiai atrodžiau kaip beprotė, bet aš nežinojau kaip kitaip reaguoti.

Seselė man į rankas padavė gyvybės ženklų nerodanti mažylį. Aš jį stipriai apsikabinau ir pravirkau dar labiau. Aš meldžiausi. Meldžiausi, kad įvyktų stebūklas ir šis mažylis garsiai pravirktų.

Bandžiau jį prispausti kiek įmanoma arčiau savo širdies, kad jis išgirstu mano širdies plakimą. Nagi mažyli, tu gali.

Staiga visi buvę palatoje sustingo. Po patalpą pasklido garsus verksmas. Mažylis buvo ištrauktas iš mano rankų ir kažkur nuneštas. Nesipriešinau, nes kiek žinau jie gimė per anksti, todėl bus ateinančias dvi savaites atidžiai stebimi. Aš ir pati nesijaučiu gerai. Man silpna. Aš noriu miego.

-mažyte, ar tu suprati, kas katik atsitiko? - Zayn atsitūpė prie lovos - jis gyvas. Tu padarei tikrą stebuklą - jis pasilenkęs pabučiavo mane.

-Zayn... Aš sutinku - šyptelėjau.

-sutinki? Ar tu kažką susitarei su kažkuom man to nežinant? - suraukė jis antakius.

-nusiramink, aš sutinku tekėti už tavęs, kvailiuk - pavarčiau akis. Jo veide atsirado didelė šypsena ir jis nieko nelaukęs mane pabučiavo.

- bet, mažytė, kodėl tu pabudus? Tau kartais neturėjo daryti cezario pjūvio? -susirūpinęs žvilgtelėjo į mane.

-ne. Aš nesutikau. Aš norėjau gimdyti pati. Norėjau išgirsti mūsų mažylių pirmą verksmą.

-Harmony! Tu galėjai mirti! Tu dar nebuvai pasiruošusi gimdyti! Kaip tau daktarai leido tai daryti! Kur jie yra!? Aš pasirūpinsiu, kad jie netektų darbo! - atsistojęs jis jau ruošėsi eiti -aš juos primušiu.

-Zayn! Sustok - jis atsisuko į mane - tu tikrai pasiruošęs juos sumušti? - paklausiau jis linktelėjo - gerai, eik. Bet tik išeik pro tas duris ir daugiau nebepamatysi nei manęs nei mažylių - rimtu balsu pasakiau. Žiūrėjau jam į akis.

Jis pagalvojo, apsisuko ir išėjo. Likau viena. Neistikėjau, kad jis taip padarys. Na žinoma ko iš jo galima tikėtis? Pasinaudojo, padarė vaikų ir nebereikia. Pradėjau verkti, jaučiausi silpna.

-mažytė,tu tikrai pagalvojai, kad aš tave paliksiu? - užgirdau jo balsa pramerkusi akis pamačiau jį stovintį prie lovos galo - meile, aš atsiprašau, nesitikėjai, kad tai reaguosi. Aš tikrai nesitikėjau - jis priėjo prie manęs ir pakėlęs mano ranką ją pabučiavo.

-daugiau nepalik manes - sukūkčiojau.
-nepaliksiu, prižadu. Dabar pamiegok, tu pavargus - pabučiavo mano kaktą ir atsisėdęs ant fotelio užsimerkė.

-pamiegok su manimi - pasitraukiau į šoną taip padarydama vietos Zayn. Jis nusiovė batus ir atsigulęs šalia mane apsikabino.

-myliu tave - sukuždėjo Zayn.

-aš taip pat tave myliu.

Po 2 savaičių.

Įsėdau į mašiną ir žvilgtelėjau į ant galinės vaikiškose kedutėse sėdinčius mažylius. Jie visas 2 savaites gulėjo po griežta daktarų priežiūra, bet dabar jiems viskas gerai, jie visiškai sveiki. Aš taip pat likau su jais ligoninėje tas dvi savaites, Zayn taip pat mūsų nepaliko, nors ir bandžiau jį įtikinti, kad viskas gerai ir mums nieko neatsitiks.

Zayn įvažiavo į mūsų namo kiemą ir sustojo. Mes abu išlipome is paėmę ant rankų mažylius įėjome į namo vidų.

Mergaitei nusprendėme duoti vardą Felicia, o berniukui Isaac. Mergaitė gryna Zyan kopija. Felicios akys didelės ir tamsiai rudos, o jos galvą puošia juodi plaukai. Na, Isaac taip pat neatsilieka. Jis turi tokius pačius juodus plaukus, tik jo akys žalios kaip ir mano.

- pagaliau mes esame viena, didelė šeima - nusišypsojo Zayn.

-Zayn, tu visada buvai mano šeima, net ir kai buvome išsiskyrę, aš visada tave mylėjau, o dabar aš tave myliu dar daugiau.

-nesakyk taip, Harmony, gal tu taip ir manai, bet aš nevertinau tavęs, buvau tikras idiotas ir po viso ką tau padariau tu tikrai negali manęs mylėti dar labiau.

Mes mažylius nunešėme į jų kambarį ir paguldė juos į jų lovytės palikome kambarį keidami mažyliams miegoti. Vos tik Zayn uždarė duris aš atsisukau į jį ir rankomis suėmusi jo veidą pažiūrėjau jam į akis.

-daugiau niekada nedrįsk savęs graužti dėl to ką padarei. Aš tau atleidau, kodėl tu negali atleisti pats sau?

-nes... Nežinau. Aš nenorėjau, kad mes susilauktumę savo vaikų tokiu budu. Visą tai turėjo buti romantiška, o ne skausminga tau, aš tikrai atsiprašau.

-eh... Zayn, kada gi tu suprasi, kad aš tave myliu ir nepykstu ant tavęs? - paleidusi jį nuėjau į virtuvę. Įsitraukiau iš spintelės puodelį ir į jį pasidariau arbatos. Žvilgtelėjau pro langą, lauke lyja stiprus lietus. Atsidusau. Niurus oras, kaip ir mano nuotaika. O viskas ėjosi šiandien taip gerai, bet Zayn viską sugadino pradėjęs graužti save dėl praeities. Kaip jis nesupranta, kad aš nepykstu. Ką man reikės padaryti, kad jis suprastų, jog viskas gerai?

Užgirdau žingsnius besileidžiančius laiptais. Girdėjau kaip jis įėjo į virtuvę. Aš neatsisukau, toliau stebėjau stiprėjanti lietų, kad tik nepradėtų griaudėti.

-pyksti? - jis buvo taip arti, kad galėjau užuosti jo brangius kvepalus. Jo rankos švelniai apsivijo mano liemenį, jo alsavimas atsimušė man į kaklą.

-taip, aš tiesiog nežinau ką padaryti, kad patikėtum manimi. Tu net neįsivaizduoji kaip tai sunku. -atsidusau.

-suprantu, atleidi?

-nesvarbu, pamirškim tai.

-pasakyk, kad atleidi.

-atleidžiu.

-beje... Suradau Snatana - tyliai pasakė jis. Aš iškarto atsisukau. Kad ir kaip mane erzino mintis, kad jis ieško savo buvusios, bet nieko nesakiau, nes žinau kaip jam tai yra svarbu - ir mano pažystamas ją radęs su ja pakalbėjo.

-ir? Ar ką nors sužinojai?

- taip, ji jau senai atidavė mano sūnų į vaikų namus - jis atrodė nuliūdęs.

-Zayn... - atsidusau apsikabindama jį, - viskas bus gerai. Prižadu.

-tikiuosi.