Accidental Love// Zayn Malik fanfiction

35

-mažyt... Tai yra, Harmony, kelkis. Šiandien kalėdos. - vis dar užsimerkusi girdėjau Zayn balsą. Nenorėjau keltis. Dar norėjau miegoti - nagi. Aš suplanavau visą dieną. - pramerkusi akis pamačiau kaip jis stovi kitoje kambario pusėje nedrįsdamas prieiti arčiau. Aš silpnai šyptelėjau nuo jo elgesio. Toks jausmas lyg tas piktas ir į nieką nekreipiantis dėmesio Zayn tiesiog išgaravo. Dabar jis atrodė toks mielas ir drovus. Man net gi atrodo, kad jis bijo kažką netinkamo padaryti. Nors tiesą sakant senasis Zayn man patiko labiau. Neskaitant tos dienos kurią noriu pamiršti. Aš ją pamiršiu, dėl to, kad jeigu nepamiršiu busiu nelaiminga visą gyvenimą, niekada negalėsiu žiūrėti į Zayn neprisimindama to.

Nesvarbu, aš apie tai per daug galvoju. Reikia pasidžiaugti, kol jis elgiasi taip melai.

-gerai- atsidusau. Zayn šyptelėjo ir apsisukęs jau norėjo išeiti, bet aš jį sustabdžiau - palauk! - šūktelėjo staigiai atsisėdama. Zayn sustojo tarpduryje. Jo akys stebėjo mane. Aš pasilenkusi pamačiau ant žemės savo rankinuką. Iš jo ištraukiau dovanėlę kurią nupirkau Zayn. Pasirodo neveltui. Išlipusi iš lovos vien tik su jo marškinėliais priėjau prie Zayn. Jis pakėlęs antakį stebėjo mane.

-kas čia?

-čia tau. Su kalėdom, Zayn - padaviau jam rausvą dėžutę. Jis keistai pažiūrėjo į mane. -atidaryk - sukrykštavau. Jis atsargiai atrišo kaspiną. Nuėmęs dangtelį nusišypsojo. Aš jam nupirkau sniego gaublį su Eifelio bokštu. Prisimenu kai man Zayn pasakojo, jog jam labai patiko Paryžius ir apskritai visa Prancūzija. Jis atsargiai ištraukė burbulą ir jį pakratė. Ant Eifelio bokšto pradėjo kristi dirbtinis sniegas. Zayn akys žibėjo lyg mažo vaiko per kalėdas - patinka? -šyptelėjau.

-tai nuostabu, Harmony. - tarė jis apsikabindamas mane. Aš vis dar šypsojausi. Nedrąsiai apsikabinau jį. -tu net neįsivaizduoji kaip aš tave myliu - sukuždėjo jis man į plaukus.

-aš taip pat tave myliu, bet man vis dar skaudu, kad taip pasielgei.

-žinau, aš daugiau taip nebedarysiu. Nevertinau ką turiu, tik praradęs tave supratau ką praradau. - vis dar buvau jo glėbyje. Nenoriu jo paleisti.

Žinot tą jausmą kai jus kažko norite, nors ir žinote, kad galite nuo to nukentėti? Būtent tai dabar jaučiu aš. Aš noriu susigrąžinti jį į savo gyvenimą, bet tuo pačiu bijau tai padaryti. Per tuos keturis mėnesius kai jo vengiau, aš labai ilgėjausi Zayn. Man jo trūko. Dabar jis čia, pasiruošęs griežti pas mane, o aš nesutinku. Net nežinau kodėl.

^Zayn^

Princesė tyliai stovėjo mano glėbyje. Ji apie kažką įtemptai galvojo. Dabar taip norėjau pabučiuoti ją, bet negalėjau, nes taip būčiau viską sugadinęs dar labiau.

-pagulėk su manimi lovoje - žvilgtelėjus į mane ji tarė.

-ką? Bet aš tiek daug suplanavęs. - norėjau ją nuvežti pas vieną savo draugą. Jis turi cirką, o kadangi dabar žiemą jie niekur nekeliauja, todėl visi gyvūnai yra saugiai laikomi kažkokiose patalpose kur jiems šilta.

-palauks tie tavo planai. Aš prašau... Zayn...  - nustačiusi mielą veidelį pažiūrėjo jį man tiesiai į akis.

-gerai, bet tik neilgai - negaliu patikėti, kad po to ką jai padariau ji apskritai prisileidžia mane prie savęs.
Ji švelniai paėmė mano ranką ir besišypsodama nuvedė į savo lovą. Ji atsisėdus tiesiog įtraukė mane į savo glėbį taip krisdama kartu su manimi į baltus patalus. Jos smulkios rankutės laikė tvirtai apsikabinusios mano liemenį. Aš buvau šiek tiek rankomis pasirėmęs į lovą, kad nesužeisčiau mažylių. Atsargiai atsiverčiau taip paguldydamas ją ant savo krūtinės.

-kodėl tu taip mane prisileidi? - buvau sutrikęs. Visai neseniai ji neleido net priliesti jos, o dabar. Dabar ji guli apsikabinusi mane.

-aš vakar labai daug galvojau. Tikrai daug galvojau. Ir kai ką nusprendžiau - ji rankomis pasirėmė į lovą taip pažiūrėdama į mano akis. - aš pamiršiu praeitį. Jeigu visą tai prisiminsiu, aš niekada negalėsiu būti laiminga. Aš tau atleidžiu, Zayn. Manau...  - ji žiūrėjo man tiesiai į akis.

-tikrai? - išsišiepiau. Ji energingai pradėjo linksėti galva. Aš nieko nelaukęs pakėliau galvą ir įsisiurbiau į jos lūpas. Kaip aš pasiilgau šio jausmo. Tai yra geriausios kalėdos per visą mano gyvenimą.

-tai ką tu esi tokio įpatingo suplanavęs? - šyptelėjo jį griūdama į lovą šalia manęs.

-kai ką kas tau labai patiks - vis dar šypsojausi kaip idiotas. Jau įsivaizdavau kaip Harmony apsidžiaugs sužinojusi kur aš ją noriu nusivežti. Bet staiga man kilo kita idėja. - am... Ar galiu dabar paliesti tavo pilvą? - paklausiau žvilgtelėjęs į ją. Ji šyptelėjo ir pakėlė marškinius taip apnuogindama savo pilvą. Ji paėmė mano ranką ir atsargiai padėjo ją ant savo pilvą. Aš prikandau lūpą, kad neapsiverkčiau, nes vyrai neverkia. Bent jau prie kitų tikrai neverkia. Mane tai sugraudino. Nežinau kodėl. Galbūt, nes Santana tada dingo prieš gimdymą ir aš niekada taip ir nepamačiau savo sūnaus. Ji laukėsi sūnaus. Planavome jį pavadinti Noah, bet ji dingo lyg į vandenį. Ieškojau jos, bet neradau. Galų gale pasidaviau. Dabar kai prisiminau, ką reiškia žinoti, kad kažkada turėsi mažą žmogeliuką kurį sukūrei tu su žmogumi kurį myli aš noriu jį rasti.

-Zayn, atsipalaiduok. Išleisk savo emocijas - ji spustelėjo mano ranką. Tuo momentu garsiai sukūkčiojau. - Zayn, jeigu verki tai nereiškia, kad tu nebeesi vyras. Tu esi tikras vyras - šypsojosi nykščiu glostydama mano ranką.

-Harmony, aš noriu ieškoti Santanos. Žinoma jeigu tu nieko prieš. Ji turi žinoti kur yra mano sunus. Aš noriu jį surasti. - žvilgtelėjau į ją.

-tai aišku, kad aš nieko prieš. Daryk tai ką nori daryti, tu turi teisę tai daryti. Tik nepalik manęs, prašau.- neužtikrintai pasakė ji.

-ačiū. Aš daugiau tavęs nepaleisiu.

-aš noriu atsiprašyti, už tai, kad slėpiau nuo tavęs tai ir norėjau nutraukti ryšį tarp tavęs ir jų. Nemaniau, kad tau tai taip svarbu.

-viskas gerai. Aš nepykstu.

-gerai.