Accidental Love// Zayn Malik fanfiction

4

-tai kaip sekėsi darbe? – manęs paklausė tėtis kai pagaliau pamiegojusi nuėjau į virtuvę. Ten sėdėjo ir Kasandra. Ji mane piktai nužiūrėjau kai aš ėjau link šaldytuvo.

-puikiai, žinai, aš mėgaujuosi leisdama laiką su žmonėmis – pabrėžiau paskutinį žodį žiūrėdama jam į akis. Apsisukusi atidariau šaldytuvą ir ten pamačiusi šokoladinį pyragą jį išsitraukiau.

-Harmony, nepradėk. Ir tu vis dar neatsiprašei Kasandros už savo elgesį – piktai atsakė jis. Atsisukusi į Kasandra pamačiau tą erzinančią šypseną jos veide.

-neturiu už ką atsiprašyti. – atsipjovusi pyrago ir įsidėjusi į lėkštute atsakiau.

-na, o aš esu tikra, kad turi – įsiterpė Kasandra.

-na, o aš nesu tikra, kad tu nedalyvauji šiame pokalbyje – pavalgiusi išėjau iš virtuvės.

-Harmony, grįžk čia! Mes dar nebaigėme kalbėti – tėvas sušuko, bet neklausiau ir kaip įmanoma greičiau išbėgau iš namų. Nenorėjau su juo šnekėti, nenorėjau šalia matyti Kasandros, nenorėjau matyti nei vieno iš jų. Pažiūrėjau į telefoną, kad sužinočiau laiką. Manau spėčiau nueiti į kavinę ir užsisakyti kavos išsinešimui.

Išėjau iš kavinukės nešina dvejais puodeliais kavos, nusprendžiau paimti vieną Colby. Lažinuosi, kad tas vaikinas vis dar mieguistas. Gerai, kad kavinė visai šalia viešbučio, tad ne už ilgo aš jau buvau ten.

-kaip miegojai, Harmony? – nusišypsojo Colby man įėjus į pastatą.

-gerai, o kaip tu? – atsakiau.

-siaubingai.

-tavo laimei, Harmony pagalvojo apie tave ir nupirko tau kavos! – išsišiepiau ir paaviau jam puodelį kavos – nežinojau kokią mėgsti todėl paėmiau tokią pačią kaip ir sau.

-tu angelas, ačiū – padėkojo jis ir nieko nelaukęs atsigėrė. Aš stebėjau jį ir laukiau Colby reakcijos.

-patinka? – paklausiau ir jis linktelėjo toliau gerdamas. – tai ką šiandiena veiksime.

-na šiandien mes turėsime kitokio darbo nei vakar. Vietoj mūsų padirbės Angelica ir Samantha, o mes eisime ir sunešime šunų ėdalo maišus į sandėlį, nes šiandien atveš. – atsakė jis ir mes pabaigę gerti kavą išėjome į kiemą. Ten stovėjo sunkvežimis pilnas šunų maisto. Tikrai daug šunų maisto.

-ir mes turėsime visą tai sunešti vidun? – parodžiau ranka į sauso maisto kiekį.

-taip.

-ir kiek mes laiko tiksliai turime? – prisimerkiau.

-kiek tik tai norime – ačiū dievui. –pradėkime?- jis paklausė ir aš linktelėjau.

...

Jau praėjo kelios valandos, o mes nesunešėme nei trečdalio maišų. Prie mūsų prisijungė ir Ethan, jis labai mielas vaikinas. Šį kartą nešdama paėmiau kelis maišus vienu metu į rankas todėl nelabai mačiau kur einu. Atrodė viskas bus gerai, aš saugiai ir ramiai nunešiu juos į sandėlį, bet ne. Aš turėjau atsitrenkti į kažką ir dar pargriūti ant užpakalio. Kai atsiradau ant žemės tie ėdalo maišai mane prispaudė priversdami išskleisti duslią aimaną. Prie manęs pribėgo kažkieno šuo ir pradėjo laižyti man veidą. Aš buvau beviltiškoje padėtyje. Nežinojau ką daryti.

-Bear, prie kojos – pasigirdo vyriškas balsas ir šuo iškart pasitraukė nuo manęs. Aš pagaliau galėjau pramerkti akis. Prieš save pamačiau tą patį vaikiną iš vakar. Jis dėvėjo tą patį juodą kostiumą, o gal ir ne tą patį. Iš kur man žinoti kiek jis turi kokių nors armani ar gucci kostiumų. Staiga maišai nuo manęs pakilo. Aš gavusi proga atsistoji taip ir padariau. Juodaplaukis padėjo maišus at žemės šalia manęs. – neturėtum tiek daug nešioti, kad net nematai. Kenkia aplinkiniams ir tau. – be emocijų pasakė ir išėjo iš pastato. Kas čia katik buvo. Papurčiau galvą, kad visos mintys dingtu iš jos. Paėmiau šį kartą mažiau pakuočių ir atsidususi pradėjau nešti į reikiamą vietą.

...

-iki, Colby – pamojavau jam ir apsisukusi pradėjau eiti link namų. Šiandien aš be motociklo, tad gavau progą pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Praėjus kelis namus pamačiau grupę vaikinų stovinčių prie namo kampo.

-mažyte, kur eini? – paklausė vienas ir visi kiti nusikvatojo. Aš nekreipiau dėmesio ir toliau ėjau. Jie neatstojo – pupa, kodėl nešneki? Mes norime tik pasilinksminti, tau patiks. Vienas iš jų pasivijo mane ir pagriebęs už rankos atsuko į save. Aš automatiškai trenkiau jam ranka į veidą. – nereikėjo taip daryti, dabar tikrai neišsisuksi. – jis suurzgė ir pradėjo artintis prie manęs kol aš ėjau atbulomis. Jam nespėjus susivokti aš pradėjau bėgti kur tik kojos neša. Norėjau perbėgti per gatve kadangi mano namai buvo kitoje pusėje. Deja išbėgau ne laiku ir ne vietoje. Pasirodė šviesos, mano kūną persmelkė skausmas ir aš netekau sąmonės.