Accidental Love// Zayn Malik fanfiction

6

-aš suprantu kodėl jis buvo čia ir kodėl tu jį vadinai lepūnėliu, bet niekaip nesuprantu kodėl jis čia sėdėjo visą savaitę – paklausė Kat po to kai papasakojau viską kas atsitiko. Aš jaučiuosi šiek tiek geriau, bent jau nejaučiu skausmo gulėdama, bet judėti negaliu.

-jis sakė, kad jo neišleido jo šuo iš čia. – pavarčiau akis. Vis dar nežinau ar tikėti tuo ar ne.

-vadinasi jums lemta būti kartu. Jo šuo tai jaučia.

-nemanau.

-bet vis tiek, juk tai Zayn Malik! – sukrykštė.

-na ir. Man pavyzdžiui jo vardas visiškai nieko nereiškia. – atsidusau.

-tu rimtai?! Tu jo nežinai?!

-ne. – būčiau pasukiojusi galvą į šonus, bet nenorėjau sukelti sau skausmo.

-oi mergyt, tuoj aš tave apšviesiu apie jį.

-apšviesk, nes pasirinkimo tikriausiai neturiu – giliai viduje norėjau sužinoti kas jis per vienas, bet dar labiau norėjau, kad čia ateitu Colby arba bent jau tėtis ir pakeistu temą.

-jis milijonierius verslininkas. – pradėjo ji – jam 21 metai, greitai sueis 22, bet tai nesvarbu. Svarbiausia tai, kad jo tėvai nori surasti jam žmoną, nes jam jau pats laikas pradėti šeimyninį gyvenimą.

-oh... tai vat koks skirtumas. Jis greitai susituoks su kokia nors Moldovos princese ir gyvens ilgai ir laimingai. – pavarčiau akis.

-tam ir yra esmė, kad niekas jam dar neišrinko žmonos. Po mėnesio bus šventė jo 22 gimtadienio proga ir kviečiami yra visi. Įpusėjus šventei jo tėvas paskelbs, kad dabar laikas pagrindiniui šokiui ir tada Zayn išsirinks vieną merginą šokiui ir pagal viską ji taps jo žmona ateityje.

-ir ta mergina negalės atsisakyti?

-sušokti šokį ne, bet tapti jo antrąją puse galės, bet kas galėtu atsisakyti. Jis tikras saldainiukas.

-nesąmonė. – paverčiau akis.

-ir mes abi eisime į tą nesąmone, nes jis pasirinks tave ir jus gyvensite ilgai ir laimingai. – nusišypsojo ji.

-na jau ne, aš ten neisiu, man nepatinka tie turčių vakarėliai, aš net neturiu puošnios suknelės. – atsidusau ir užsimerkiau.

-mes turime laiko – tyliai pasakė ji. Tikriausiai suprato, kad aš jaučiuosi pavargus – nori pamiegoti? – paklausė ji.

-aš tik pasnausiu.

-man išeiti?

-ne, pasilik – atsakiau ir pajaučiau kaip užmiegu.

....

-kas tu toks? – užgirdau tylų Kat balsą – ji tikriausiai tavęs nepažįsta, nes aš apie tave dar nesu girdėjus. Tu tikriausiai narkomanas įeisi ir prileisi jai narkotikų, ane?

-ką tu čia nusišneki? Įleisk aš ją pažįstu – užgirdau Colby balsą. Tai privertė mane pramerkti akis. Pastebėjau Kat kuri stovėjo tarpdury ir nepraleido Colby.

-ką jus ten darote? – paklausiau. Kat net krūptelėjo nuo netikėto mano balso.

-jis nori čia įeiti ir bando mane įtikinti, kad tave pažįsta. – ji pavartė akis – matai ji tavęs nepažįsta, keliauk atgal iš kur atkeliavęs. – piktai atsakė.

-tiesą sakant aš jį pažįstu, užeik, Colby – šyptelėjau. Colby piktai pažiūrėjo į Kat.

-atleisk? – ji silpnai šyptelėjo ir jis pavartes akis priėjo prie manęs.

-atleisk, kad neatėjau ankščiau. Tiesiog niekaip neradau Moiros, o be žinios nenorėjau išeiti iš darbo. Aš bandžiau tau prisiskambinti per šią savaitę, bet tu nekėlei. Kai laikaisi? – šyptelėjo jis ir atsisėdo šalia manęs ant lovos.

-na, geriau negu prieš tai. Moira labai pikta, kad be žinios neatėjau?

-ne, ji iš tiesų visą laiką galvojo, kad tau kažkas atsitiko, pasirodo buvo teisi. – jis gūžtelėjo pečiais. Kat uždarė palatos duris ir priėjusi atsisėdo atgal ant kedės. Staiga palatos durys prasivėrė ir įėjo daktaras.

-na tai kaip jautiesi, Harmony? – paklausė jis ir priėjęs patikrino lašelinę.

-geriau – šyptelėjau.

-šaunu. Žinok tavo tėvai vis dar nepasirodė, o mums reikia pilnamečio kuris būtų atsakingas už tavo pasveikimą, kai būti pakankamai sveika išeiti iš ligoninės. Tai tik septyniolika tiesa? – paklausė jis ir aš linktelėjau – jeigu jie ir toliau neatvyks aš turėsiu susisiekti su socialiniais darbuotojais, nebent atsiras pilnametis kuris galės tave prižiūrėti – toliau šnekėjo rudaplaukis.

-aš pilnametis, aš galiu būti atsakingas už ją – prabilo Colby.

-ne, nereikia Colby, aš pati – nenorėjau jam užkrauti bėdos.

-viskas gerai, Harmony. – nusišypsojo jis. – tu neturi pasirinkimo.

-gerai... – atsidusau. Daktaras linktelėjo – kada aš galėsiu iš čia išeiti?

-kai jausiesi gerai ir kai tavo šonkaulis užgis – paaiškino jis. Aš silpnai linktelėjau. – aš jau eisiu, bet jus du turėkite omeny, kad po poros valandų panelė būtu gerai palikti ramybėje, kad ji greičiau pasveiktu – jie abu linktelėjo. Daktaras išėjo iš palatos. Tarp mūsų trijų stojo tyla.

-tai... Colby kiek tau tiksliai metų? – paklausiau jo bandydama išsklaidyti tylą.

-20, o tau kaip suprantu 17? – aš linktelėjau – galiu paklausti kodėl tavo tėvai čia dar nepasirodė?

-kai daktaras paskambino, kad aš esu čia atsiliepė mano tėvo mergina, na ji man kaip pamotė, bet dar ne. Ji tikriausiai primelavo ko nors tėvui, kad aš išvažiavau pas Kat senelius ar panašiai.

-kas ta Kat? – susiraukė jis.

-aš esu Kat – prabilo mergina sėdėjusi šalia.

-oh... aš Colby. – šyptelėjo jis.

-aš žinau. – rimtu tonu pasakė ji.

-galit nesipykti, prašau. Pabandykit susibendrauti, gerai? – jie abu nenorom, bet sutiko.

Kartu praleidom dar kelias valandas kol Colby nusprendė keliauti namo, nes jam ryt į darbą, o ir labai varginti manęs nenorėjo.

-Kat tu turi keliauti namo, tu tikrai nemiegosi ant šitos kėdės, tau skaudės nugarą, galėsi atvykti ryt – nusišypsojau. Ji kelias minutes pagalvojo.

-gerai, bet tik todėl, nes tu prašai, o tu mano geriausia draugė – šyptelėjo ji – iki rytojaus, sveik. Atvešiu ko nors skanaus ir sveiko.

-iki – atsisveikinau kai ji išeidinėjo pro duris. Jai išėjus ir išjungus šviesą aš užsimerkiau ir užmigau.

Būčiau labai laiminga, jeigu sulaukčiau jūsų nuomonių apie istoriją, ar vertą ją tęsti?