Accidental Love// Zayn Malik fanfiction

22

- Cheryl Blosom mane užmuš - nusijuokiau kai muzika nustojo groti. Aš ir Zayn vis dar stovėjome susikabinę.

- neužmuš, aš neleisiu. Nes nuo dabar tu esi tik mano. - jis nusišypsojo.

- nemanau - papurčiau galvą - kad ir kaip tu man patiktum, bet tavo tėvai su tuo nesutiks. Aš jiems nepatinku. Jie nori tokios kaip Cheryl - paleidau jo ranką.

- bet aš nenoriu tokios kaip Cheryl - pasakė Zayn ir man nespėjus susivokti jis mane pabučiavo prieš visus čia esančius žmones. Pripažinsiu tai buvo malonu. Man patiko jausti jį taip arti. Šį kartą aš nesipriešinau ir atsakiau jam. Tuo metu viskas kas buvo aplink mus išnyko. Likome tik aš ir jis.

Mums pritrūkus oro mes atsitraukemė.

.....

*Po mėnesio*

-taigi, kita savaite tavo gimtadienis - į sodą atėjo Niall. Aš užverčiau knygą kurią skaičiau ir padėjau į šalį. Silpnai nusišypsojau. Jau kitą savaitę man sueis 18. Keista, bet aš nesijaučiu suaugus. - ko norėtum dovanų? - jis atsisėdo priešai mane ant pinto krėslo.

-man nieko nereikia - papurčiau plaukus. - aš viską ko man reikia turiu. Turiu tave ir močiutę, jus esate mano šeima. Turiu Kat, Colby ir Liam. Jie mano geriausi draugai.

- tu turi Zayn - jis nusišypsojo.

- nežinau. Aš po tos jo šventės nebemačiau, mes nebešnekėjome. Na žinoma neskaitant to, kad jis kiekvieną vakarą man parašo žinutę Palinkėdamas saldžių sapnų. Aš nemanau, kad tarp mūsų kas nors išeis. - pajaučiau kaip mano skruostu nubėga ašara.

-neverk, manau jis tiesiog turi reikalų. Vis gi jis yra verslininkas. - Niall teisus - tu bandei jam paskambinti? - jis paklausė ir aš prikandusi lūpa pasukiojau galvą į šonus duodama jam neigiamą atsakymą. - mergyt, tai ko tu lauki? Bėk ir paskambink savo vaikinui. - jis nusišypsojo.

Tikrai. Ko aš laukiu? Nieko nelaukusi atsistojau ir nubėgau į namą. Beeidama užkliuvau už kilimo kampo, bet mano laimei neparkritau. Reikia dažniau žiūrėti kur einu.

Įėjau į kambarį ir pradėjau ieskoti telefono. Kur po velniais jis yra?  Peržiūrėjau stalčius, stalą ir spinteles.

Nežiūrint į tai nepraradau vilties. Pradėjau ieškoti jo lovoje. Bingo! Jis tarp pagalvių!

Nusiraminus suradau Zayn numerį ir giliai įkvėpusi paspaudžiau skambinti.

Telefonas kelis kartus supypsėjo.

-Malk klauso -  pasigirdo jo piktas balsas.

-Zayn - nedrąsiai paskaiau, nes jis skambėjo tikrai piktai.

-hey, Lėlyte, kas atsitiko? - jo balsas sušvelnėjo. Aš lengviau atsidusau, kadangi jis nebėra piktas.

-nieko, bet aš tiesiog nebemačiau tavęs po tavo gimtadienio ir tiesiog norėjau paklausti ar tau viskas gerai?

- atleisk, labai daug darbo, bet šiandien aš vakare laisvas. Jeigu nori galiu atvažiuoti pas tave - mano veide atsirado šypsena.

-jeigu nesunku.

-žinoma, kad ne, Lėlyte, busiu vakare.

- ate, Zayn.

- iki. - jis padėjo ragelį. Aš kaip idiote išsišiepiau ir kritau ant lovos. Jis pavadino mane lėlyte. Kodėl aš jaučiuosi tokia laiminga? Nežinau. Nesvarbu.

-na tai kaip sekėsi? - į kambarį įėjo Niall.

-jis sakė, kad atvažiuos vakare - vis dar besišypsodama pasakiau.