|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

1 .

Taisyta 19/09/27
___________
Iki šiandienos turbūt net nebūčiau rimtai susiprotėjęs, jog priklausau Kitokių gretoms – atstumtiems šios Žemės padarams, engiamiems neteisingų žmogystų sukurtų taisyklių, neturinčių nė lopinėlio romios vietos. Tiksliau tariant, dėl ko turėčiau vadintis Kitokiu. Nuo mažens jau žinojau, jog nesu žmogus, nes tai išdavė mano plaukai. Ne tik tuo, jog jie platininiai ir nėra jokio albinosiškumo ženklo. Jie taip pat auga tokiu greičiu, jog tiek, kiek žmogui užauga per metus, man plaukai pailgėja per savaitę. Tiesą pasakius, nė nežinau, koks privalumas gali būti iš tokios ,,galios". Gal nebent tai, jog juos nukirpus galima paaukoti ar parduoti, o už tai gauti papildomų lėšų. 

Pripažinsiu. Tikrai suprantama, kad yra keista grįžti į tuščius namus. Dar prieš kelias dienas juose nesustojo šurmulys, tėvai leido laiką garsiai žiūrėdami televizorių ar mokydamiesi japonų kalbos iš Izabelės. Dabar jie buvo visiškai tušti, paskendę šurmulingoje tyloje. Visiškai nejauku. Žinojau, kad ir dėl saugumo, ir dėl jaukumo čia pasilikti nebegalėsiu.
Dvi savaites prabuvau tikroje izoliacijoje nuo visos aplinkos, te eidavau rytais į darbą ir grįžęs namo išgėręs viskio taurę nusliūkindavau miegoti. Ne, širdis neturėjo kentėti pagiežos, bet vis tiek gyvenimas pasirodė it tuščias. O ir tai po to laiko visai išėjau iš to darbo ir likusias dienas leidau neiškeldamas kojos iš namų.
Tik po tų praėjusių dviejų savaičių tvirtai nusprendžiau, kad reikia parduoti butą ir, susirinkus nedidelę mantą, traukti iš čia. Po nelaimės susivokiau, jog čia nesaugu – Rusijoje ne tik knibždėti knibžda Kitokių, bet... na, ir taip aišku – kur yra žolėdžių, ten atsiras ir plėšrūnų. Kiekviename mieste, net mažuose kaimeliuose yra šiokios tokios Medžiotojų būstinės. Vidurinėje Europoje, kaip nekeista, mano žiniomis Medžiotojų yra žymiai mažiau, o tokiose valstybėse kaip Šveicarija ir Austrija tai išvis tėra pavieniai dirbantys Medžiotojai. Bent tai tik faktai, kuriuos girdėjau iš aplinkinių.
Prieš traukdamas kur akys veda, susitariu susitikti su Evelina – jau į ketvirtą dešimtmetį kopianti ragana. Užsiminant apie raganas, jos realybėje tikrai neskraido ant šluotų, nedėvi aukštų skrybėlių, net neturi žalsvos odos ar įkyraus spuogo ant nosies, kaip neretai jos yra vaizduojamos animaciniuose filmukuose, kuriuose norima parodyti, kokios raganos yra blogietės, nes jos vis buria ir nori suvalgyti vaikus. Viduramžiais merginas ir moteris vadindavo raganomis, kurios pasižymėjo nežmonišku grožiu ir pasirinkdavo gyventi vienos. O tie žmonės tais laikais šiuo aspektu buvo teisūs – raganos yra beprotiško grožio kaip kokios sirenos, tad joms tenka neretai specialiai pakeisti kažką savo išvaizdoje, net kažką pagadinti, kad jų neįtartų Medžiotojai (interneto žvaigždės turbūt joms pavydėtų).
- Tai... čia paskutinis kartas, kuomet dar susitinkam?- išgirdęs Evelinos balsą, nuaidintį per parką, atsisuku ir stebiu ją, artėjančią prie suoliuko, ant kurio lūkuriuoju.
- Tikiuosi, kad ne,- atsistoju, paspaudžiu jai ranką, per tą laiką išsitraukiu ryšulėlį iš savo ilgo juodo palto su įvairiomis retomis žolėmis, augalais, kurias dar anksčiau prasukau iš juodosios rinkos.
Ragana paima ryšulėlį, įdėmiai apžiūri jį, pauosto. Jos veidą greitai persmelkia nedidelė šypsena ir jos akys įsistebeilija į mano veidą.
- Na, Serenai, tai kuo galiu tau padėti?- galop prašneka, kai abu atsisėdame ant tuo gležno suoliuko.
- Čia dėl galių,- nevalingai pradedu pinti kasą iš savo plaukų, siekiančių liemenį.
- Ir kas gi dėl tų galių?- ji vėl užklausia, stebėdama mano rankas, kartais grįžtelėdama atgal pažiūrėti, ar yra netoliese šmirinėjančių žmonių.
- Žinau, jog esu Kitoks, bet negali būti, kad mano ypatinga galia tėra greitai augantys plaukai ir emocijų stygius.
- O kodėl gi ne?- ši įsideda ryšulėlį su žolėmis į rankinę. Iš pažiūros Evelina atrodo nekaltai, bet žinau, kad ji savo rankinėje laiko tokius daiktus, kurie galėtų ir prišaukti patį šėtoną.
- Taip ar anaip dabar jau esu bevertis. Galėtum gal kaip nors padėti išsiaiškinti, ar dar beturiu vilties ką nors išpešti iš savo prigimties prieš išvykstant. Jei trauksiu į užsienį, nežinau, ar galėsiu pasitikėti kita ragana apart tavęs.
Pamatau, kaip ragana kreivai šypteli, išgirdusi šiokį tokį komplimentą, bet netrukus ji surimtėja.
- Gali bandyti gyventi kaip paprastas žmogus, siekti karjeros ir visai pamiršti apie galių egzistavimą,- Evelina pasirausia po savo rankinę.- nesi jokia chimera ar vilkolakis, gyventum kaip prieš tai ir net nekiltų pavojaus.
Jos rudi garbanoti plaukai gražiai plaikstosi papūtus silpnam vėjeliui, kol ji išsitraukia porą sudžiovintų medetkų žiedų ir šūsnį juodų perlų, viską sudeda man į delną ir liepia abejomis rankomis palaikyti.
- O tai ką dar galėčiau padaryti, jei ne gyventi kaip normalus žmogus? Vargu, ar pavyks prisitaikyti prie paprastųjų nepastebėtam apsukresnių Medžiotojų dar be jokių artimųjų šalia, bet jei vengsiu tokio gyvenimo... Ach, gi negyvensiu miške kaip koks laukinis.
- Oi, vaikine, pastaruoju metu Kitokių tarpe labai populiarėja tendencija gyventi atšiauriuose miškuose be jokių civilizacijos pėdsakų.- uždeda savo rankas ant manųjų.
Po to trumpo pokalbio kurį laiką tylime: moteris tūno užmerkusi akis, kol aš tiesiog spoksau į ją, kartais apsižvalgydamas aplinkui. Staiga ji atitraukia savo šaltus delnus nuo mano rankų, liepia atiduoti medetkas su perlais, viską susiberia ant savo kelių ir paliečia mano delnus savo pirštais, pagalvėlėmis tyrinėja linijas, gimimo žymeles. Ji tai vienu metu pasirodo susirūpinusi, kitu metu – rami. Nesuprantu, ką ji mato iš to mano delno. Ir ta tyla padeda kažkaip slėgti.
- Tikrai norėtųsi ko nors imtis,- bandau kaip nors sustabdyti tylą.- taip visus amžius slėpdamiesi nieko nepasieksim.- Ši jau žiojasi tarti žodį, bet greitai priduriu.- žinau, ką dabar pasakysi - ,,lengva pasakyti. Padaryti - visai kas kita."
Ragana žiūri į mane ir išsišiepia kreiva šypsena, rodydama išbalintus dantis.
- O tu gal būsi koks ekstrasensas?
- Na, tuomet visi žmonės yra ekstrasensai, jei jie pažįsta žmogų kaip nuluptą.
Vėl įsivyrauja ta nepakenčiama tyla, net medžiai nebeošia.
- Būti atvirai?
- O ką gi dar verta dabar nuslėpti? Rėžk.
- Tu turi pakankamai retą, bet labai naudingą užslėptą galią. Galėsi pasiversti į bet kokį žinduolį ir net, jei panorėsi, įgauti kito asmens išvaizdą,- ši taria.- tu čia iškart neplėsk taip akių. Tu galėsi pasiversti tik į tą gyvūną, kurio kraujo būsi paragavęs.
- Kaip suprast?
Ji tyli ir spokso kažkur šonan. Iš kišenės ištraukiu dar vieną ryšulėlį su žolėmis ir įdedu į jos rankinę. Moteris nė nedirsteli ten ir vėl atsisuka į mane.
- Turi gauti nors lašą to gyvūno ar žmogaus kraujo ir jį nuryti. Nors lašą. Duosiu tau porą mėginių su keleto gyvūnų krauju ir galėsi viską išbandyti.
Vėliau ji apiburia mane užsimindama, jog mane užkeri tam, kad galėčiau atsiversti ir pasiversti į padarą nesudraskydamas rūbų - jie dings su mano žmogaus forma kaip ir kiti daiktai, kurie mane lies, pavyzdžiui, aksesuarai, dar kiti daiktai. Žinoma, tie burtai teveiks tik jeigu versdamasis šoktelėsiu į viršų ir jokiu būdu nesieksiu žemės.
- Ir dar, kaip čia pasakius...- ji priduria ir spokso į mane tarsi kiaurai rėždama mano akis.- į tavo bejausmiškumą iškart atkreipiau dėmesį. Tu turi kažkokią dar vieną galią, su kuria susitinku pirmąkart, bet... ji susijusi su psichologija, su tavo vidumi. Tarsi protinė galia, o aš, kaip ir kitos raganos, tokių galių negalim įžvelgti ir suprasti, ką jos sugeba padaryti. Turėsi susitelkti į savo vidų ir ją atrasti.
- Mmm,- blankiu balsu numykiu nė nežinodamas, ką dar galėčiau bepridurti išgirdęs tiek informacijos. Vienu metu težinojau, jog esu išskirtinis su greitai augančiais platininiais plaukais, o dabar jau, pasirodo, turiu retą galią.- Daugiau visą kitą nuskaitei iš mano delno?
- Galima sakyti, kad taip.
- Išmokysi ir mane?
Evelina pasižiūri kreivu žvilgsniu į mane ir vėl išsišiepia savo kreiva šypsena.
- Jei tavo delnas būtų parodęs, jog tu raganius, tu jau būtum paimtas kokios raganos ir kaltum burtų informaciją. Beje, jei tave viso to išmokyčiau, nebūtų žmogaus, kuris mane aprūpintų ryšulėliais.

Net jei bučiaunusprendęs rašyti dienoraštį, tikrai nebandyčiau detaliai aprašyti, kaip mano irEvelinos keliai greitai išsiskiria, pats su manta vėlai vakare, iš ankstonusipirkęs bilietą ir susitvarkęs vizos reikalus, keliauju į traukinių stotį irpo poros valandų laukimo įsėdu į traukinį, kuris važiuoja link pietvakarinės Rusijossienos, artyn link Europos šalių. Ach, dar Evelina pasirūpino, kad manepasitiktų kažkokia Kitokia prie Lenkijos. Žinoma, jei sėkmingai pavyks keliautiper sieną ir važiuoti per Gudiją neprigautam. O ir pasitaiko, kuometMedžiotojai staiga įsibrauna į kokį nors viešąjį transportą ir...na...pribaigia niekuo dėtus besislapstančius Kitokius kaip ,,Dručkis",negailestingai sunaikinęs Nagasakį. Bet apskritai nusprendžiau keliautitraukiniu dėl to, nes didžioji apsukrių Medžiotojų dalis apnaršo oro uostus.
Kai pasidėjęs mantą jau sėdžiu traukinyje, nenorėdamas klausyti kitų žmoniųpokalbių, užsidedu ausines ir klausausi mėgstamiausių džiazo ir klasikos hitų. Pagaugaisperbėga viena kita baimės kibirkštis, galvoje šlaistosi išgalvoti scenarijai,kaip staiga Medžiotojai galėtų įeiti į traukinį ir prigauti visus Kitokius. Bet,net jei tokia situacija visgi išvystų dienos šviesą, turbūt reiktų elgtis kuonatūraliau ir neleisti kūnui pulti į paniką.
Bandau nuvyti tokias mintis ir veikiau galvoti apie tai, kas per sugebėjimas,apie kurį užsiminė Evelina, gali būti ,,susijęs su psichologija, su tavo vidumi"ir tai yra ,,tarsi protinė galia". Nepasakyčiau, jog kada nors pasižymėjauprotu. Na, tiksliau tariant, jis nelabai skyrėsi nuo kitų žmonių ar Kitokių išprotingumo pusės. Kriminologo mokslus užbaigiau pakankamai vidutiniškai, darbonašumas irgi nelabai pasižymėjo, lyginant su kitais bendradarbiais. Bet taragana pasitikiu pakankamai, kad galėčiau teigti, jog manyje tikrai dar yratokio, ko neturi kiti ir kas nėra susiję su paprasta psichologija. Kokiaironija - ausinėse pasigirsta Ben E King daina ,,Stand by me", o priešais manepradeda stipriai stumdytis kažkokie vyrai. Netoliese sėdi du vaikinai, vienasspokso į tuos besistumdančius ir kalba į raciją, kol kitas slepia nosį po plonaskarele ir spokso pro langą. Nesiimu jokių priemonių – neatrodo, kad kol kasman kiltų koks pavojus...