|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

14.

- S.p

Turbūt gerai, kad, palydėjęs Eirą į vakarėlį, kuriame vyko tarptautinis Medžiotojų vakarėlis, nenusprendžiau apsisukti ir tiesiog grįžti į Brambergą, nors ir buvau pavargęs po darbo.
- Ką be tavęs daryčiau, Serenai?- raudonplaukė giliai alsuodama pro burną žiūri į gulintį be sąmonės Francą, kurio veidą nuo jo paties kraujo išplauna lietus.
- Nežinau,- trumpai teatsakau.
Nieko nelaukdamas pasilenkiu prie vaikino, atsegu suplėšytą švarką, kilsteliu jo sudirbtus marškinius. Matau ryškias nemažas žymės ant jo pilvo - būtent ten, per kurią vietą jį laikiau bei nešiau savo nasruose iki tol, kol atsidūrėme čia, beveik tuščioje automobilių aikštelėje, apsuptoje apleisto parko.
- Prakirtai jam pilvą..,- Eira atsidūsta pasilenkdama arčiau vaikino ir paliečia delnu jo kaktą.
- Gi dabar negydysim. Kelkim jį į mašiną ir lekiam iš čia,- tarsteliu atsargiai pradėdamas kelti Francą nuo šlapios žemės už pečių. Karščiuoja.
- Kur jį dedam? Ant užpakalinių sėdynių ar į bagažinę?
- Žinoma, ant sėdynių,- kilsteliu antakį ir, kai Eira paima vaikiną už kojų, įnešame jį į mašiną.
- Ar Fabianas nesupyks, kad ištepsim jo mašinos saloną krauju?- raudonplaukė greitai užklausia, kai vargais negalais paguldome sužeistąjį.
- Iššveisim. Manau, kad jis supras,- pažiūriu, ar yra kokių įtartinų žmonių aplink, bet nieko nepamatęs greit atsisėdu į vairuotojo vietą.

Jau neužilgo greitai lekiame autostrada atgal į Brambergą. Matomumas nekoks - tamsu, lyja -, o dar tas stresas, sklindantis nuo Eiros. Ši vis pažiūri į Francą, kartkartėmis paliečia jį ir sužnabžda, kad vertėjo pagydyti jį prieš važiuojant, o man tereikia kartoti, jog jam neturim reikiamų medicinos priemonių. 
- Ar sužinojai ką nors naujo?- klausiu, bandydamas numalšinti ore tvyraujančią įtampą.
- Nelabai,- apsikabina kelius, susikėlusi kojas ant sėdynės.- Dauguma jų kalbėjo man nesuprantamomis kalbomis.
Atsidūstu.
- Bet buvo grupelė, kurioje žmonės kalbėjo rodydami į kažkokį žemėlapį, kuriame pilna raudonų rodyklių, išbarstytų po visus žemynus. Parodysiu tau nuotrauką, kai grįšiu,- nutęsia.- Gaila, kad nelabai daugiau ką spėjau išpešti - tas vaikinukas, Francas, kaip sakei, suuodė, kad esu Kitokia.
- Tai ko nepasivertei į šikšnosparnį, kai turėjai progą?- įvažiuojame į tunelį autostradoje.
- Buvau panikoj, supranti?- atšauna kažkokiu isterišku balsu ir akies krašteliu matau, kaip ji įremia savo kaktą į kelius.- Negalvok, kad esu minkštakūnė - gi neveltui mane išrinko vade. Tiesiog... Maniau, kad jei jau Francas prigavo, pamatys mano tikrą veidą ir kiti Medžiotojai. O vienai eiti, neįsivaizduoji, koks didelis stresas.
- Tai ko man nepasiūlei eiti kartu?- įjungiu radiją, bet sumažinu garsą, kad skambėtų vokiška muzika tik kaip fonas nejaukiai tylai prablaškyti.
- Gi sakiau, kad mums pavyko pagauti tik vieną Medžiotoją, kažkokį Naelį, kurio išvaizdą ir panaudojau. Visi, apart tavo to Lenhardo, vaikšto didelėmis gaujomis, gerai pasiruošę bet kokiam puolimui. Čia buvo neįprasta prigauti Medžiotoją, šiuo atveju Naelį, vieną.
- Aišku..,- atsilošiu į sėdynę, atitraukiu ranką nuo bėgių svirties ir uždedu delną ant merginos kelio.- Nusiramink, viskas baigėsi, mūsų nepagavo.
Girdžiu, kaip ši pasimuisto.
- Klausyk, vaikis atrodo nekaip. Pamatysi degalinę - sustok. Nupirksiu vaistinėlę,- taria sunerimusiu balsu.
Padarau, kaip ji paprašo, sustoju degalinės aikštelėje šiek tiek atokiau nuo pastato (bent gerai, jog užpakalinių langų stiklai užtamsinti) ir laukiu jos. Atsigręžiu į šnopuojantį vaikiną ir žiūriu į jo trūkčiojančią galvą. Dalykas, kurį pastebėjau, yra tas, jog nuo jo sklindanti aura smarkiai sumažėjo. Dar kai pirmą kartą šis vaikinas atsistojo priešais mane, aštrus bioenergetinis laukas, vertas kokių devynių balų, dabar sumažėjo iki keturių. Išties galvojau, jog aura yra tarsi prigimtinė – kol esi kūdikis, aura vos rusena, o organizmui augant, aura stiprėja, kol pasiekia galutinį tašką, kuris ir parodo bendrą žmogaus sielos stiprybę. Pasirodo, klydau. Na, bent žinia, jog už aura nesumažėjo iki vieneto, mane keistai nuramina.