|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

7.

-L.p

Na, ir rytas. Vos pasijudinus lovoje, suskauda viską, kas tik įmanoma, plyšta galva ir stipriai užpykina. Kas vakar įvyko?.. Ką tepavyksta prisiminti, tai, kad šventėm pasisekusią premjerą, šokau, valgiau kaneles vakarėly, šmaikštavau vis švaistydamasis nešvankiais ir kvailais juokeliais, o po to...
- Tu gyvas?- Francas, mano brolis, įeina į mano kambarį su arbatos puodeliu rankose, o jo balsas taip šaižiai pereina per mano smegenis, jog pradedu jausti pulsuojantį migrenos skausmą.
- Galva plyšta, turbūt mirštu.- pasitrinu akis ir tikiuosi, kad jis nesugalvos pakelti užuolaidas. Pagaliau pradedu gaudytis aplinkoje, kai šiaip ne taip atsisėdu – vis dar esu savo lovoje devintą valandą (nors tuo metu jau būnu prabudęs ir kažkuo užsiėmęs), kambarys sujauktas.
- Tada reiškia, kad gyvas. Radau tave naktį koridoriuje snaudžiantį su pražiota burna,- Francas prisėda šalia manęs.- Net neklausiu, ką vakar pridirbai.
Paimu puodelį į rankas ir garsiai nusižiovauju, o kai Francas delnu greit uždengia mano burną, pradedu juoktis jam į delną.
- Linksma, ar ne,- jis pažiūri, tarsi būčiau mažas berniokas (nors jis už mane jaunesnis - abiturientas), kuris elgiasi kaip vėjavaikis.- Ruošk ginklus ir savo apsiaustą, brolau.
Tada ir užtylu. Medžioklė?
Greitai nustumiu jo delną nuo burnos ir spoksau į jį.
- Liza pranešė, kad keletas įtartinų padarų pajudėjo kalnynų, mano žirgyno pusėn.
Susiraukiu ir siurbtelėju arbatos. Kitokie. Ech, tos velnių išperos. Francas yra vienintelis Kitoks, kurį gerbiu, mylėjau ir mylėsiu, nepakeldamas prieš jį ginklo. Bet kitų Kitokių invazijos į mūsų šalį jau mane jau labai nervina – gi prieš dešimt metų visi jų buvo sugaudyti ir užmušti.
- Kiek žinau, tie Kitokie galėjo patraukti link tų apleistų turistinių vietų,- Francas dar taria, susikeldamas kojas ant lovos nusimovęs šlepetes.
- Gerai. Bet būtinai nuvarysiu prieš tai į bažnyčią. Tie Kitokie neprapuls.
- Žinai, Leni, jei tiki Dievą nors kažkiek, vargu, ar jis atleistų už tai, kiek daug Kitokių gyvybių nunešei.
- Taip, žinau,- geriu arbatą.- Bet Kitokie, išskyrus tu, yra gryni demonų palikuonys, kurie turi nesikišti į žmonių gyvenimą. O iš tikrųjų noriu nueiti į bažnyčią dėl mamos. Tikiuosi, jog neužmiršai jos mirimo metinių.
Vaikinas tyli. Nudelbia akis ir raustelėja.
- Atsiprašau,- po kelių akimirkų sušnabžda.- Tuomet... tuomet pranešiu, jog tavęs šiandien baleto pamokoje nebus.

Į bažnyčią nukėblinu kažkur po pusvalandžio. Pastaruoju metu jaučiuosi labai keistai, it koks nesavas. Atrodo, kad neapykanta Kitokiems su laiku tik dar labiau sustiprėjo, nors naujų skaudžių incidentų nebuvo.
Ir viskas per tą sušiktą dieną, kuomet Kitoks išprievartavo motiną, o po metų ją nužudė... bet jei ne tas incidentas, neturėčiau Franco. Jis - vienintelė paguoda bei mamos atminimas, kuris padeda jai dar būti šalia mūsų. Jo šviesios akys, rusvi plaukai, tvirtų bruožų veidas... Tai tarsi jos vyriška kopija.
Bet tie Kitokie tekelia neramumus ir be pakeltų ginklų prieš jų nosis jie nesupras kaip protingi normalūs žmonės, jog reikia siekti taikos bei vengti visokių privilegijų. Jie tikrai nėra jokia ,,Arijų tauta", kuri turi būti iškelta virš žmonių. Tad, kaip sakoma, jei nori siekti taikos, ruoškis karui. Skaudžiam kruvinam karui.
O dabar labiausiai nuo Kitokių noriu apsaugoti Sereną. Jau ir taip širdis mano dunksi kaip pašėlusi būnant šalia jo, tad būtinai turiu pasistengti, kad jis būtų saugus bei galėčiau pasirūpinti jo gerove. Gaila, kad jis bando tiek daug dalykų nuo manęs slėpti... Ko gero, jis nesupranta, jog ne tik gali, bet ir privalo manimi pasikliauti. Gi nuo to laiko, kai tiktai susipažinom, padėjau su viskuo, kuo tik prireikė, tad ir dabar jo nenuvilčiau.
Pabuvęs bažnyčioje ir uždegęs žvakutę, išeinu iš ten ir nuskubu namo, kur grįžęs persirengiu į savo medžioklės uniformą – apsiaustą, bandaną -, žinoma, nepamirštu ir ginklų. Galva vis dar sopa ir su tokia sveikata tikrai nesinori sėsti ant motociklo ir važiuoti aiškintis situacijos (argi jie rimtai negalėjo pasiųsti kito Medžiotojo?), bet galop tenka save prisiversti išeiti iš namų. Man atrodo, kad turėčiau mesti alkoholį...
Kai tik nueinu į garažą link savo motociklo, akimis beieškodamas apsaugų, išgirstu skambant savo telefoną. Tėvas. Greitai užsidedu ausines ir atsiliepiu.
- Klausau,- prabylu, kol susirandu apsaugas ir pradedu jas dėtis.
- Sveikas,- išgirstu žemą vyro balsą. Nors tėvo nebijau, bet vis tiek nevalingai krūpteliu, išgirsdamas jo balsą.
- Kažkas atsitiko?- paklausiu. Jau jo tembras parodo, kad pokalbis vyks ne per linksmiausia gaida.
- Neturiu per daug laiko kalbėtis, tai daug nešnekėsiu. Kaip Medžioklės?
- Sėkmingos. Šiandien gavau darbo, bet jei apskritai, tai jo yra visai sumažėję. Gal pagaliau tie padarai bus iškirsti po tiek metų.
- Francas eina su tavimi? Mokosi?
- Darbą šiandienai paskyrė tik man. Tegul jis ruošiasi egzaminams.
- Tam jis spės pasimokyti. Pasiimk jį kartu.
- Gerai..,- atsidūstu, žinodamas, kad vis tiek leisiu broliui pasilikti namie, nors ir man asmeniškai nepatinka medžioti vienam.- O tu... atvažiuosi į ,,Gulbių ežerą"? Šoksim rugpjūtį Zalcburge.
- Nemanau. Medžioklės Nevadoje. Gal Monika ateis, per tą laiką gal jau bus grįžus.
Prikandu lūpą ir kurį laiką stoviu kaip įbestas. Net nežinau, kaip jaustis. Tėvas ir pamotė pernelyg užsiėmę, kad ateitų pažiūrėti, Francas dabar irgi turi pakankamai užimtumo... ką jau kalbėti apie mano Medžiotojų būrį. Argi vėl teateis žmogus, kurį mažiausiai pažįstu?
- Supratau...
- Gerai, sėkmės, turiu eiti. Paskambinsiu vakare,- nė nesulaukęs atsako, padeda ragelį.
Kai tik pažiūriu į ekraną, skambučio nuo tėvo vaizdas persimaino į žemėlapį su atsiųstomis koordinatėmis. Stengiuosi nebegalvoti apie ką tik įvykusį pokalbį, todėl greitai pasišalinu kartu su motociklu iš garažo, užvedu jį, apsižergiu ir nulekiu link reikiamos vietos. Nesuprantu, kodėl man darosi neramu važiuojant į medžioklę - kovojau prieš daugelį Jų, net vienas, bet niekad nesijaudinau taip stipriai.

Kai prisiparkuoju aikštelėje prie apžėlusių turistinių takų ir nulipu nuo motociklo, pasitikslinu koordinates, papildomą informaciją ir nueinu vienu iš takų. Pasiilgau pasivaikščiojimų gamtoje be jokio tikslo... Nors apsiniaukę ir pradeda kapnoti, o debesys apgaubia kalnus žemiau viršūnių, vis tiek būtų malonu, jei galėčiau čia ramiai praleisti dieną. Chm... Praleisti ją su Serenu. Neabejoju, jog jis mane nuramintų.
- Reikėjo eiti ne vienam,- atsidūstu ir užsidedu bandaną aukščiau nosies.
Eiti tenka neilgai - reikia sustoti, nes išgirstu balsus čia pat, už krūmų. Širdis vėl pradeda trankytis krūtinėje.
- Lakstai kaip ką tik gimęs kumeliukas,- girdžiu merginos balsą, kurį nulydi jos garsus kvatojimas.
Trakšt.
Čia pat pradunksi garsios kanopos.
Krūmai traška.
Pakišu ranką po savo švarko kloste ir siekiu pistoleto. Žengiu žingsnį arčiau garso, vos vos ant pirštų galiukų.
Trumpai užsimerkiu ir užtaisau ginklą.
Padariau didelę klaidą.
Garsiai sutraška mindomos sausos šakos ir kai atsimerkiu, priešais save pamatau monstrą.
Priešais mane stovi padaras, šviesus, kaip koks didelis raguotas elnias su kaukole vietoj galvos. Uodega ilga su žirgiškais plaukais, o iš keistos, iltimis puoštos burnos, rūksta juodi bekvapiai dūmai.
Išsitraukiu pistoletą ir laikau jį abejomis rankomis. Atsuku jį į padarą. Tiesiai į tą kaukolę, kurią laiko elniškas kaklas. Rankos dreba, pirštai painiojasi ir nesugeba priliesti gaiduko... Kas man?! Tai tik vienas iš velnio išperų, vienas iš mamos žudikų! Vienas tų, nuo kurių turiu apsaugoti ir Francą, ir Sereną!
O kas keisčiausia, kad... Kitoks nei bėga, nei šoka ant manęs puldamas. Tik stovi, vos girdimai šnopuoja taip arti, jog padaro nosikaulis kone liečia mano pistoletą. Akytkauliai juodi kaip Kitokių širdys, bet juose tarsi rusena kažkokie žalsvi žiburėliai, kurie įsmeigti tiesiai į mano veidą.
- Prakeiktas... prakeiktas... prakeiktas monstre..,- stengiuosi jį išgąsdinti, bet mano balsas toks prisisunkęs baimės, kad... šįkart auka pasijaučiu aš.
Kitoks pastato ausis kilstelėjęs galvą, kaukštelėja dantimis ir staiga šoka šonan. Sukaupiu drąsą ir atsisukęs ton pusėn pridedu pirštą prie gaiduko. Deja, bet jis it ištirpsta ore - vietoj Kitokio nuplasnoja šikšnosparnis, kuris tuojau pat dingsta aptemusiame miško tankumyne.
Per vėlai sugebu atsikvošėti - Kitokio čia nebelieka, o apsižvalgius, niekur nematyt ir tos merginos, kurios juokas iš pradžių atkreipė mano dėmesį.
Per tiek Medžiotojo metų pirmą kartą taip susimaunu ir nė nesugebėčiau paaiškint, kokia gėda ir pagieža apima mano mintis ir kūną.
- Kvailys..,- suburbu sau panosėj ir lėtai pasileidžiu žemyn kalnu.
Grįžęs prie motociklo, pasiimu telefoną, pranešu apie įvykį Lizai ir paskambinu pirmam į galvą prisimintam žmogui – Serenui. Šis atsiliepia negreitai (jau buvau bepradėjęs nerimauti):
- Klausau?..
- Labas, Serenai,- stengiuosi skambėti linksmiau, bet išties gera pasidaro vien išgirstant jo balsą.- Kaip savijauta po vakar?
- Ne kokia, bet gyvas.
- Gal nori susitikti? Atvažiuočiau į tavo miestelį, esu čia pat. Nemėgstu šnekėti per telefoną.
Šis patyli, bet tuoj pat atsako:
- Žinoma.
- Puiku. Tada aš atvažiuosiu tuojau pat. Lauk manęs prie Pfarramt.
- Kas tai?
- Katalikų bažnyčia prie pat bažnyčios.
- Och, gerai.

Per dešimt minučių nuvažiavęs į Brambergą, prisiparkuoju patogioje vietoje ir nubėgu link bažnyčios. Matau, kad vaikinas jau sėdi ant suoliuko priešais pastatą, o kai atsisukęs pamato mane, spokso ir tyli.
- Labas,- pribėgu ir atsisėdu šalia.
Cha, keista, bet tik dabar pajaučiu, kad šypsausi iki pat ausų.
- Tu ne medžioklėje, to dalyko ant veido dabar nereikia,- tyliai taria.
Jis apie tai žino?
- Nebūk toks pasimetęs. Pradedu prisiminti, kas vakar vyko ir tu mane išgelbėjai nuo Kitokių,- vypteli, pasilenkia arčiau manęs ir uždeda delnus ant mano bandanos.
Po tokio jo veiksmo pajaučiu karštį rankose ir žanduose. Jis lėtai atitraukia mano skarą, nuleidžia ją žemai mano kaklu ir spokso į mano veidą. Ir aš į jį žiūriu ir negaliu atitraukti akių, tiesiog trokštu, kad mūsų lūpos susiliestų, bet... jis netrukus atsitraukia ir nusuka akis į fontaną.
- Gaila..,- atsidūstu ir suneriu rankas susigūždamas.
- Kas?
- Ne, nieko. Šiandien kai kas man keisto įvyko.
- Kas?- vėl paklausia.
- Na, tu žinai dabar, kad esu Medžiotojas. Įsivaizduok: gavau žinią, kad keletas Kitokių įtartinai nusigavo į kalnus. Nuvariau ten, priešais mane išdygo Kitoks.
Iš bažnyčios pradeda garsiai aidėti varpai. Abu suklūstame, žiūrime į pastatą, bet aš tęsiu:
- Ir įsivaizduok: neišdrįsau jo nušauti, o buvo tiesiai priešais mano nosį. Kas per pokštai?- skundžiuosi.- Berods pamiršau pasakyti, kad neseniai buvau Rusijoje, su savo gauja įveikiau visus Kitokius miške, kurie dalyvavo kažkokiose tų išperų vestuvėse. Nesąmonė!
Burbu ir burbu vis dar skambant bažnyčios varpams, pildamas savo emocijas į visas puses, bet Serenas nerodo emocijų klausydamasis mano pasakojimo - tik žiūri niūriai į žemę ir lėtai linkčioja galva, spardydamas karišku batu akmenuką.

____________
redaguota  19-10-18