|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

10.

Jei rašyčiau dienoraštį apie savo gyvenimą Austrijoje ir kažkam tektų jį perskaityti, tai žmogus tikrai pagalvotų, kad daugiau nieko neveikiu, tik bėgu nuo vieno žmogaus prie kito, vienam prisistatau esąs žmogus, kitam – Kitoks. Bet ką daryti, kai esu visokių įvykių sūkuryje?
Kol Eira leidžia laiką mano namuose bei slampinėja mutanto formoje iš vienos patalpos į kitą, ir sugebu paskambinti Evelinai, ir dar parašyti žinučių Lenhardui apie tai, kad nesijaučiu piktas ant jo dėl Širos incidento. Deja, kad ir kaip stengiausi parašyti jo pertraukos metu ir kuo draugiškiau, visgi jokio atsako negaunu nei po pusvalandžio, nei po valandos. Kai jau nebegirdžiu merginos niekur ir jos nė matyt, atsiguliu ant lovos, susikeliu koją ant kojos ir suneriu rankas sau už galvos.
- Eira, tu ar čia?- greit paklausiu, tikėdamasis gauti šiokį tokį atsakymą.
Ši atitipena į kambarį ir užšoka ant lovos, atsigula šalia užimdama pusę lovos ir murkteli kaip tikras katinas, reikalaujantis dėmesio.
- Tau pavyko manyje sukelti emociją,- pasikasau pilvą ir padedu ant krūtinės telefoną.- Geras jausmas... jei sugebėjai įplieksti mažą kibirkštėlę, tai gal greit išeis ir užkurti laužą?
Ši atsigula ant nugaros, spokso užvertusi galvą ir vėl murksi.
- Priimsiu tai kaip teigiamą atsakymą,- prunkštelėju ir paliečiu jos kaktą. Keistai atrodo pūkuotas murkiantis padaras su užversta kaukolės galva.
Neužilgo telefonas suvibruoja ant mano krūtinės, tad pakeliu jį, pasitrinu akis ir dirsteliu į ekraną. Žinutė nuo nežinomo numerio.
- Mrr?- akių krašteliu matau, kaip Kitokia prisislenka arčiau ir prikiša savo nosį prie telefono.
Nematau reikalo slėpti nuo jos telefono, tad įjungiu žinutę:
,,Sveikas, čia Francas, Lenhardo jaunesnysis brolis. Žodžiu, jis baiminasi tau rašyt, mano, kad pyksti ant jo beprotiškai (P.S nors mes abu matėm tavo šiandien atsiųstas žinutes). Negaliu normaliai dirbti darbo su juo, kai jis išsiblaškęs ir vis atideda medžiokles. Ryt vakare esi užsiėmęs? Ne, nesi. Atvažiuosi pas mus arba paimsiu tave pats."
Kodėl tas austras galvoja, kad pyktu, jei jam gi rašau šiltas žinutes? Kažką rašau ne taip?
Eira padeda ant mano krūtinės savo galvą-kaukolę ir žiūri į telefoną. Greit atrašau:
,,Ei, aš gi turiu savo asmeninį gyvenimą. Ne mano problema, jog tu bei tavo brolis negali užsiimti tuo bjauriu darbu dėl kvailos paranojos."
Nereikia laukti nė minutės, kai vėl suvibruoja telefonas:
,,Na, ein weißer Rabe, neturiu laiko tavęs prašinėti ir terliotis - turiu tavo IP adresą ir atvažiuosiu, jei kas ;) dar nepriverčiau persigalvot?:)))"
- Tai jis sieks savo, nors tu ką,- galvoju, ką atrašyti. Lenhardas – Medžiotojų vadas, Francas – jo brolis, irgi Medžiotojas. Visgi iš jų galima visko tikėtis, gal net turi sekimo įrangą.- Turbūt nejuokauja.
Eira atitraukia galvą nuo mano krūtinės, atsistoja ant lovos, atsispyrusi šokteli, atsiverčia į žmogų ore ir vėl išsidrebia šalia.
- Net nežinojau, ar tau pavydėti tokio gaunamo dėmesio, kai visi tavęs nori, ar kaip tik užjausti,- nusikvatoja ir žaidžia su mano surištais plaukais.
- Na, tik nereikia taip sakyt, Eira, tu irgi gauni nemažai dėmesio iš vyrų.
- Tiesa, bet dėmesio niekada nebus per daug.
- Supratau. Gal žinai, ką reiškia weißer Rabe?
- Jei neklystu – balta varna ar kažkas tokio.
- Kai kurie austrai tikrai šiek tiek... Keisti,- Greit suspaudau pirštais klaviatūrą telefono ekrane ir parašau ,,negrasink, ateisiu vakare ir nepabėgsiu, jei nepasitiksi manęs su kirviu ar šautuvu", prieš nuspausdamas žinutės išsiuntimo mygtuką.

Kitos dienos vakarą atsivelku prie Medžiotojų namo, kaip ir žadėjau (ar tiesiog tai buvo man liepta). Prie gyvatvorės jau rymo Francas – atpažįstu jį iš rusvų plaukų ir juodos plačios juostos-pakabuko ant jo kaklo, kurią jis dėvėjo ir praeitą kartą bei keleto auskarų ausyse. Savo keista, tamsia apranga vaikinas primena maištaujantį gotiško stiliaus paauglį, bet jį tokį matyti yra maloniau nei su Medžiotojų rūbais ir užtaisytu ginklu rankoje.
- Tiesą sakant, nesitikėjau, kad išties ateisi,- vaikinas suneria rankas, praeina pro vartelius ir patraukia namų link, nė negrįžtelėdamas į mane.
- Kur tavo brolis?- seku jam įkandin, laikydamasis atstumo. Nė nežinau, kas vyksta Franco galvoje – jis atrodo šiek tiek neprognozuojamas, ypač po to, kai gavau tokias kontraversiškas žinutes, kurios veikiau skambėjo kaip grasinimas.
- Baleto repeticijoje, tuoj grįš,- įeina pro duris ir jas prilaiko, kad įeičiau pirmas.
Girdžiu namuose kažkur antrame aukšte skambančią Clair de lune, užsiuodžia miros smilkalai.
- Tai palauksi mano kambaryje,- pasivalo šlepetes, su kuriomis ėjo laukan, pasiūlo man porą jų ir tada greitai užlekia laiptais.
Vėl kaip pasimetęs šuniukas einu iš paskos. Skambanti klasikinė melodija girdisi žymiai aiškiau. Pasirodo, jog ji skamba jo kambaryje.
- Weißer Rabe, tau patinka Lenhardas?- atidaro savo miegamojo duris ir sustoja, leisdamas įeiti man pirmam. Jo klausimas priverčia mane šiek tiek pasimesti.
- Kuria prasme?- įeinu ir apsidairau.
- Romantine - kokia dar gali būti?
- Nežinau. Manau, kad ne,- abejingai atsakau nusimaudamas striukę ir padedu ją ant kėdės šalia spintos.
- Sakai?- vaikinas patyli porą sekundžių ir priduria.- Na, tavo labai šiltas žvilgsnis į mano brolį ir dar tas skruosto paglostymas tikrai neatrodo tik kaip draugiškas gestas,- išsidrebia ant aukštos kėdės su ratukais, susikelia kojas ant stalo ir pasideda ant kelių bloknotą, tada persisveria, kad pasiektų penalą ir išsitraukia porą tušinukų.
Gal man Lenhardas visai patiktų ir iš romantinės pusės - jis gi elgiasi su manimi gražiai kaip su princu, dar tas jo elgesys, kai jaučiuosi blogai ar atrodau liūdnas... Jo pastangos mane džiuginti tikrai spartina mano širdies dūžius. Problema paprasta: nežinau, kaip jis sureaguotų, sužinojęs, jog esu vienas iš Kitokių - jo aukų. Turbūt greitai gaučiau kulką į galvą, bet... Gal jis neskriaudžia tų, kuriuos myli? Francas gi Kitoks, jo galios visiškai neslepiamos nuo visuomenės ir Lenhardas nei jį puola, nei engia, bent prie mano akių...
- Nori?- mintis išblaško Francas, tiesdamas mano pusėn maišelį su duoniukais nė neatsisukęs.
- Ačiū,- paimu keletą ir klausausi klasikinės melodijos, kuri dar aidi kambaryje.
Matau, kad Francas kažką eskizuoja, kaskart vis žvilgtelėdamas mano pusėn. Noriu paklausti, ką jis piešia, bet susilaikau, nenorėdamas jo suerzinti, tad veikiau pradedu žvalgytis po kambarį. Visur ant sienų Queen, My Chemical Romance ir kitų grupių plakatai, visokie tapyti darbai, priklijuoti išplėšti sąsiuvinio lapai su kažkokiomis vokiškomis eilėmis. Prie lovos, ant kurios lūkuriuoju, stovi violončelė, o prie spintos pianinas, ant kurio sukrauta nemažai surištų lapų su natomis ir pakelis su aliejiniais dažais. Jokių ženklų apie jo kaip Medžiotojo darbą - atrodo kaip jauno menininko, klasikinės muzikos ir roko mėgėjo buveinė.
Vėl pažiūriu į Francą, bet vaikinas spokso tiesiai į mane, pasisukęs šonu. Jo ranka juda lėtai, vedžiodama linijas bloknotu.
- Uch... Francai?- pažiūriu sau už nugaros, vėl į jį.
- Taip?- sumurma ir neatitraukia akių nuo manęs.
O ne... Ar jis bando kažkaip veikti mane savo galiomis? Bet nieko nejaučiu...
- Kodėl tu?..
Šis lėtai atsuka bloknotą, kuriame pamatau savo paties realistišką eskizą su tuo pačiu apatišku žvilgsniu.
- Tavo bruožai gražūs. Kaip modelio,- sako, vis dar įsistebeilijęs į mane.- galėtum pozuot už pinigus
- Wunderschön,- pasakau. Atseit, labai gražu.
Pakeliu žvilgsnį į vaikiną. Šis nusuka akis į šoną vėl neberodydamas eskizo, tačiau matau, kad jis labai patenkintas mano duotu komplimentu.
- Danke,- trumpai tarstelėja ir nežymiai vypteli.- Net nustebau, kad manęs nepeiki už tai.
Jau norėjau kai ką pridurti, bet išgirstu pirmame aukšte šūksnį ,,ich bin zurück!" Žingsniai laiptais nudunda aukštyn ir į kambarį įlekia Lenhardas su sportiniu krepšiu ant peties. Vos jam atsidūrus kambaryje, jo žvilgsnis iškart įbestas į mane, o įraudęs veidas nušvinta.
- Labas, Serenaiii,- prieina prie manęs, apkabina, palinguoja, nė nelaukdamas, kada kažką pasakysiu.
- Eik persirengt, smirdi kaip skunkas,- Francas suraukia nosį ir paima kažkokį markerį nuo stalo.
- Tai tik prakaitas. Tu tada patildyk muziką, nes net lauke girdisi,- Lenhardas burbtelėja man į petį.- Serenaiii, tuoj grįšiu,- sumurkia, paleidžia mane ir išdumia iš kambario.
Francas nuseka akimis savo brolį, išleidžia garsą, primenantį ,,tss" ir pagarsina muziką. Pasileidžia ,,Crazy=genius" ir vos tik prasidėjus dainai pasigirsta dainavimas duše.
- Išjungti muziką, sako,- prunkštelėja ir dailina eskizą markeriu, tyliai niūniuodamas dainą.- Nori, kad parodyčiau daugiau savo darbų?
Palinksiu, nuoširdžiai susidomėdamas. Šis padeda bloknotą ant stalo, persisveria, kad pasiektų stalčių, ištraukia šūsnį ir paduoda.
- Tu matei mane valdantį galias, jei neklystu,- vėl piešia.
- Taip,- pasikasau kaklą ir spoksau į pirmą piešinį.- Bet man atrodo, kad tu pasirinkęs blogą gyvenimo kelią, net kaip Kitoks.
- Ta prasme?
- Tu ne Medžiotojas, o tikras menininkas,- vis žiūriu į jo darbus.
Galvojau, jog jo darbuose atsispindės jo kaip Medžiotojo idėjos, žudynių scenos, bet... Paukščių narve, gamtos peizažai, žirgų portretai parodo ką kitą. Gal jo atšiaurumas tik kaukė, slepianti jautrų uždarą intravertą. Gal jis vienišas. O gal... Jo gyvenimas dar labiau komplikuotas net už mano.
- Domėjausi menotyra ir psichologija. Tau tikrai reiktų mesti ginklą ir kopti menininko laiptais,- paliečiu piešinyje pavaizduotas grotas, tapytas tušu.
- Nėra viskas taip paprasta,- pirštais greitai sukinėja markerį.
- Lenhardas nepritars? Galiu su juo pašnekėti.
- Weißer Rabe...
- Taip, vorona*?
Šis suraukia antakius ir paima šūsnį piešinių iš mano rankų.
- Tokiomis idėjomis tu lengvai mane nutempsi į Friedhof... Tiksliau kapines. O jei tai įvyks, nusitempsiu tave kartu.
Nelabai suprantu, apie ką jis šneka, tačiau tai turbūt susiję su jo buvimu Kitokiu, kuris seka Medžiotojo pėdomis.
- Telieka tūnoti už grotų su apkalta spyna. Viskas. Žinau savo vietą pasaulyje, o dabar susirask tokią sau pats,- nutildo muziką ir pradeda piešti sau ant rankos.- O jei vis bandysi pakeisti mano nuomonę ir likimo tėkmę, abejosiu, ar išties nuoširdžiai domiesi mano piešiniais.
Neabejoju, kad būtų žymiai paprasčiau, jei jis žinotų, kad panašaus likimo kalvis esu ir aš.
Bet ,,žinau savo vietą pasaulyje, o dabar susirask tokią sau pats" man taip įklimpsta mintyse, jog tie žodžiai nepabėga iš minčių net kai Lenhardas grįžta iš dušo.

_____________
*(rus.) varna
_____________
redaguota 19-11-26

Klausimas: kuris iš veikėjų jums labiausiai patinka?
O dabar, kaip sugalvojau, dėsiu po kiekvienos dalies arba fanart, arba šiaip savo piešinį.
Nepamirškit palikti vote, nes jis mano rašymo motyvacijos variklis, o dabar, štai, duodu sausainį ir mano eskizą su Sereno mutanto (klaustukų) forma. :')