|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

28.

4 skyrius

-S.p

Akys. Jos lyg sulipusios, kažkokios apsunkusios. Vėl tas kraujo ir nuodų dvokas, besisunkiantis į mano šnerves... puikiai jį atpažįstu. Pernelyg gerai atpažįstu.
Akys. Pagaliau sugebu jas lėtai atmerkti, bet beprotiškai sunku tai padaryti - it bandyčiau kaip Sizifas sunkiai kelti riedulį į kalną. Priešais mane... lavonai. Vestuvių vieta. Medžiotojai išlenda iš po medžių šešėlių, ginklai jų rankose ir užanty žaižaruoja. Pala... visa tai, ką išgyvenau, buvo mano vaizduotė? Tik trumpas sapnas, kuris sukilo mano šnervėms prisikaupus nuodų?
Vienas iš Medžiotojų rymoja įsirėmęs į medį, žaidžia su durklu rankoje. Lenhardas.
Medžiotojai eina prie nužudytųjų, pakelia už veidų, galūnes, patikrina pulsą sugriebdami už kaklų.
- Sere, visi Kitokie,- vienas iš Medžiotojų žvalgų palengva ateina link Lenhardo, kalbėdamas angliškai. Tą patį padaro ir kiti bendrininkai.- ir visi mirę.
- Puiku, skambinkit Lukui ir praneškit apie tai,- užsimaskavusysis prabyla kimiu balsu.- lėksim į būstinę, o lavonais pasirūpinsim vėliau. Niekas jų vis vien neprikels.
Staiga pajaučiu it mane pykintų ir susiimu sau už burnos, smiliumi prisidengdamas nosį, nes smarvė tik dar pablogina situaciją.
- Žiūrėk, ar ten kažkas sujudėjo? Vėjo nėra,- Medžiotojas parodo į mane.
Matau, kaip Lenhardo žvilgsnis nukeliauja mano pusėn. Jis šaltas it vėtra, o jo staigūs artėjantys žingsniai nudunda kaip griaustinis. Tematau jo kojas, kol staiga pajaučiu, kaip esu pagriebiamas už plaukų, priverčiamas pakelti galvą nuo žemės ir susidurti žvilgsniu su Medžiotojų vadu.
- Sveikas, branguti,- šis murkteli, užsimoja durklu ir skrodžia juo man į gerklę, man nespėjus nė iškvėpti.

Staigiai pašoku giliai kvėpuodamas ir laikydamasis sau už gerklės. Ją skauda, it išties būčiau padurtas. Palengva apsižvalgau kambarį ir atsidūstu. Esu Aleksėjaus kambary. Ach, tai buvo tik sapnas... girdžiu ant sienos tiksintį laikrodį. Rodo porą minučių po vienuolika. Ant žemės, ant čiužinio miega Francas ir Lenhardas, susirangę po plonomis antklodėmis.
- Serenai, viskas gerai?- Lorali, it nujausdama, sušnabžda įkišusi galvą į kambarį pro duris.
- Košmaras..,- tyliai atsakau ir išlipu iš lovos, tyliai ant pirštų galiukų nusliūkinu prie jos ir išeinu iš kambario. Gerai, kad dėviu pižamines kelnes ir marškinėlius, o tai kitaip būtų nejauku.
- Nori pasipasakoti?- ši manęs paklausia, bet kai tik papurtau galvą, mergina palinkčioja sava ir nusiveda mane į savo kambarį.- Aš turiu tuoj išeiti į darbą. Tai gal vienas apsižiūrėk, kas tau palikta. Jei reikės, naudokis kompiuteriu.
- Ačiū už viską, Miša,- tyliai tariu ir apkabinu pusseserę, paminėdamas jos pravardę. Kraujo kvapas, kuris prieš tai nedingo net prabudus, dabar lieka pakeistas jos kvepalų aromatu, primenančiu vanilę.
- Nėr už ką. Čia už pagalbą sodyboj praeitą vasarą.
Kai ji išeina, akimis surandu dėžę. Ši padėta ant žemės, aplipusi dulkėmis, šiek tiek apiplyšusi. Atsisėdu ant grindų lotoso poza ir atidarau ją, kažkodėl vidiniam balsui spiegiant nė nedirstelėti į jos vidų.
Dėžė pilna įvairiausių daiktų. Žvakidė, albumas su mėgėjiškomis gamtos nuotraukomis. Susuktas pledas, visokiausi japoniški suvenyrai. Šiek tiek pajaučiu virpulį, kai ištraukiu dėžutę. Joje ant baltos vatos sudėti du sidabriniai žiedai su išgraviruotais vardais japoniškais rašmenimis; patys žiedai apraizgyti raudonu siūlu. Dėvėjome juos, kol buvome susižadėję. Nebenorėdamas vėl žvelgti į mirties akis, kurios pražudė Izabelę, padedu dėžutę šalin prie ištrauktų daiktų. Net keista, kad Lorali sakė, jog tie daiktai kažkaip labai svarbūs, tokie svarbūs, kad dėl jų turėčiau važiuoti atgal į Sankt Peterburgą. Keistas pasirodo vienas iš daiktų – stiklainis su USB raktu. Keistas tuo, kad jis... visiškai nedera prie sudėtų suvenyrų?
Pusseserė leido pasinaudoti jos kompiuteriu, tad, ištraukęs USB raktą iš stiklainio, įdedu jį į kompiuterio laikmeną ir atidarau failą. Ten tiesiog vienas vaizdo įrašas, pavadinimu ,,04-09". Ar pasigailėsiu paspaudęs įjungimo mygtuką? Per vėlu spręsti.