|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

29.

-E.p

Situacija – tiesiog katastrofa. Varnos snapais maitoja Medžiotojų likučius, likę krankliai sulipę ant Franco, kapoja jo nugarą, bet greitai nustriksi šalin, krankdami mano pusėn ir sukdami link ruso. Serenas vis dar savo Kitokio formoje, šniokščia iškišęs liežuvį iš galvos-kaukolės, trypčioja, bandydamas baidyti paukščius nuo savęs, mosikuojasi ragais. Jo tokio dar niekada nesu mačiusi. Na, kai kalbėjome apie jo apatiją, jis buvo užsiminęs, kad jis net dėl tos Jagyd Vos girios incidento nejautė tokio keršto jausmo, visiškai nieko. Bet dabar, atrodo, kad būtent viskas, kokia širdgėla buvo susikaupusi per visą laiką, dabar užklupo jo širdį ir jausmus staigiu smūgiu, it kraupiausia trauma... o kas man teliko? Teliko žiūrėti, kokį chaosą sukėliau. Kokia gi aš vadė? Turėjau laikytis Širos, tos mūsų nuostabios buvusios vadės, užsibrėžto tikslo – nesukelti jokių nesusipratimų, kaip šis, apsaugoti Kitokius, kurie yra kartu su manimi ir bandyti perkalbėti Lenhardą, kad šis pakeistų nuomonę apie Mus. Širai tai nepavyko ir į tai atsakė savo gyvybe, man jau beveik pavyko, o dabar... viskas vėl griūva. Tiedu vaikinai, rodos, vėl atsiskyrė nuo mūsų, Serenas vis dar elgiasi it velnio apsėstas ir, rodos, taikytųsi trypti Lenhardą, kai tik jo jaunesnysis brolis atsitrauktų. Negana to, jis dar nušovė Medžiotojus – ko labiausiai vengėme.
- Ei, raminkis. Serenai, ar girdi?- bandau prisiartinti prie šviesiaplaukio ir, kaip vadeivai ir dera, bandyti pataisyti situaciją.
Kai tik pradedu mojuoti rankomis ir šūkauti, bandydama atkreipti jo dėmesį ir sugrąžinti jį į realybę, taip nubaidau varnus nuo jo. Žinau, jam dabar emocinis skausmas žiauresnis už fizinį, bet, jei leisiu jam panirti į kančias dabar, gali būti per vėlu jau kažką pakeisti.
- Serenai,- kai tik šis trumpam nustoja blaškytis, prišoku ir sugriebiu jį už nosikaulio (mano laimei, jis nesugalvoja man nukąsti rankos ar veido).- Serenai, ramiai. Šš.
Priverčiu jį nuleisti galvą, paleidžiu jo nosikaulį, uždedu vieną ranką ant jo kaktikaulio ir glostau jo skruostikaulį su kita. Kitoks dar garsiai pašnopuoja, bet netrukus jo greitas kvėpavimas atslūgsta. Ir mano besidaužanti širdis palengva nusiramina, bet neilgam – vaikinas atsiverčia į žmogų. Jis neatsitraukia, mano rankos vis dar ant jo, bet staigiai užeina sunkumas, it riedulys skaudžiai pradeda spausti mano krūtinę, kai pastebiu, kad Serenas atsiverčia į žmogų. Jo skruostais lyg upeliais teka ašaros, akys ir oda paraudusios. Greitai apkabinu jį ir stipriai laikau, nevalingai prikąsdama lūpą. Niekada nežinojau, ką reiškia prarasti sau brangų žmogų, o ką jau kalbėti apie jo netekčių liūną. Prieš mano akis jokia siela nepaliko savojo kūno.

Nežinau, ar pavyks sutvarstyti turbūt sutrupėjusius pasitikėjimo liūnus tarp mūsų keturių. Žinau tik tai, kad te galiu gelbėti situaciją bandydama raminti artimą draugą ir galvodama planus, kaip reikia dabar prasmukti su Medžiotojų nužudymu, kai ir rūbų skiautės, ir kraujo balos, ir maita – nebepaslepiami įkalčiai. O ir tam nebelieka laiko pagalvoti – ateina priminimas, kad Sankt Peterburgo prekybos centre Europolyje turi būti įvykti nedidelis Kitokių susitikimas (tokia vieša vieta specialiai parinkta reversinės psichologijos principu, kad Medžiotojai galvotų, jog lūkuriuosim kur nors nuošaly, nors realybėj eisim į viešą vietą).
- Tu gi žinai, ką jis padarė..,- draugas sušnabžda, pradėdamas virpėti, jo balsui be paliovos trūkinėjant. Mano širdis nusirita į kulnus, kai girdžiu jį tokį palūžusį. Nė nebežinau, kaip jį raminti...
- Viskas gerai? Tavęs nesužeidė?- girdžiu, kaip Francas vokiškai sukužda ir palengva atsistoja, paimdamas savo brolį už delno, priversdamas jį vangiai, bet šiaip ne taip atsikelti.
- Ne..,- Lenhardas kurį laiką žvelgia į juodaplaukį, bet netrukus jo žvilgsnis atsigręžia į mus. Jis nepiktas, veikiau... išsigandęs.
Ta kraupi tyla tik dar labiau gąsdina. Neįsivaizduoju, ką Medžiotojas galvoja ir ar dabar jis sugalvos mus užsipulti. Ir net nežinau, dėl ko dabar turėčiau labiau nerimauti – ar dėl mano geriausio draugo Kitokio, ar dėl Medžiotojo, spoksančio į mane. Tiesą sakant, nė nežinau, dėl ko visas šitas kivirčas įvyko ryte. Temačiau, kaip visi išlėkė šaukdami, tad aš nuskubėjau iš paskos, nujausdama, jog įvyks kažkas ne per geriausio. Daugiau nieko.
- Jis to nenorėjo,- pasakau Medžiotojui, leisdama Serenui stovėti įsikniaubus į mano petį ir lieti širdgėlą kiek tik jo išsiliejusios emocijos geidžia.
Austras vis dar žiūri į mus, tyli, jo krūtinė greitai kilnojasi, žvilgsnis kartais nusileidžia, kad pamatytų lavonus. Tada galop giliai atsikvepia ir palengva pradeda artintis, labai lėtai dėdamas žingsnius ir laikydamas rankas prie savo krūtinės, it bandytų apsaugoti savo širdį, jei Serenas vėl pasiustų.

-L.p

Kitokių vadė mane taip rija akimis, o jos žodžiai, nors ir nereiškiantys nieko blogo, priverčia pasijusti it skrandis būtų apsivertęs aukštyn kojomis. Išvis nebesuprantu, kas visgi yra teisus – ar aš, ar Kitokie, ypač Serenas. Jis ką tik kėsinosi į mano gyvybę, užmušė mano du bendrininkus rusus, tačiau aš patsai vos jo nenužudžiau Bramberge. Surengiau genocidą prieš jo šeimą, jausdamas, kaip kerštauju už savo nužudytą mamą dėl Kitokio rankos, bet jis buvo teisus, apie tai kalbėdamas traukinyje – aš žinau, ką blogo padariau, privertęs tave galvoti, jog nužudžiau tavo brolį, nors to nepadariau – tik sužeidžiau, ko nebuvo įmanoma išvengti. Gailiuosi net dėl to. Bet nežinau, ką tau padarė mano šeima, palaidota neužkasta Jagyd Va girioje.
- Kitokių susirinkimas bus jau už poros valandų. Būtinai turim ten nusigauti, o tada galvosim, ką daryti,- mergina prabyla, palengva atitraukdama Sereną nuo savęs, kai tiktais šis pagaliau, atrodo, raminasi. Ir net pasirodo, kad mergina perskaito mano mintis, kai pagalvoju, ką ji ruošiasi daryti su manimi ir Francu.- jūs, du, eisit kartu. Jei klaus, kas jūs per tokie, apsimeskit, kad nesuprantat nei rusiškai, nei angliškai.
Francas lėtai palinkčioja, į merginos žodžius atsakau tuo pačiu. Jei priešinsiuosi, įniršęs Kitoks šįkart tikrai sutryps mane mirtinai.

Panika ir stresas vis dar manęs nepalieka net kai iš esmės pavojus mano gyvybei šiuo metu negresia. Per visas šitas emocijas net mano atmintis apiblanksta ir negalėčiau nė perpasakoti, kaip mes nusigauname atgal į miestą. Kaip ir tikėjausi, nei vienas iš mūsų nešneka, spokso į kelią, į nieką, tik retkarčiais žvilgtelime aplink patikrinti, ar jau pasiekėme pastatą. Gatvės pilnos, mašinos greitai lekia gatvėmis, nė nestabdo prie mirksinčių šviesoforų, pėstieji braunasi vienas pro kitą, skubėdami savais keliais. Niekas, žinoma, nė nenutuokia, kas įvyko girioje. Ir nežinia, kada yla išlįs iš maišo.
Kitokia eina šalia Sereno prieky mūsų, vis žiūri į telefoną.
- Kažkokie tylūs jau kurį laiką,- ji sumurma ir neatitraukia akių nuo ekrano.
- Europolis čia,- šviesiaplaukis ją sustabdo ir parodo į pastatą.- kas tylūs?
- Pokalbio nariai. Jau geras dvidešimt minučių nieko neberašo.
- Gal internetas streikuoja.
- Tai, kad ne...
Perėję per gatvę, įeiname pro duris ir sustojame priešais kylančius laiptus. Girdėjau, kaip mums einant keliu raudonplaukė užsiminė, jog čia turėtų būti masės jos bendrininkų. Bet čia... pakankamai tuščia. Nė darbuotojų, nė jokio kito personalo, nė lankytojų. Bet ši vieta tikrai atidaryta – fone skamba muzika, parduotuvių vitrinos atidarytos.
- Šis laikas įprastai nėra piko valanda,- Serenas žengia link laiptų.
Kai įsivyrauja tokia keista tyla vietoje, kurioje turi virti gyvenimas, ta muzikėlė jau pradeda įkyrėti.
- Įtartina..,- Eneira atsisuka į mane ir stukteli į mano nugarą su plaštaka.- Eisi pirmas.
Ach, žinoma, gyvas jaukas, gražu iš jos pusės. Bet nesipriešinu ir lipu laiptais, kad greičiau atsidurčiau antrame aukšte.

Ir dėl pamatyto vaizdo pasigailiu. Panašus vaizdas, kaip girioje – ant žemės masiškai priguldytų lavonų su perkirstais kaklais ar šautinėmis žaizdomis.

Kraujas teka ant nelygių plytelių, kapnoja kaip lietus į pirmą aukštą.

Blyksi šviesos.

Juolab dar prieš puolant į paniką, iš tolo atpažįstu aukštą tėvo figūrą, stovinčią kraujo klane, laikančią ginklą į mus, nukreiptą tiesiai į mus.
- Šaunuoliai, atvedėt juos kaip tik pačiu laiku.

____________
a/n spėkit, kuris idiotas save su tokia pabaiga nusivarė į akligatvį
jei skaitėt, vote palikit, bent matysiu, kas skaitė. ir jei negaila, pakomentuokit, nors labas pasakykit :D rašiau dėl Dominykos (šelme tu, įspraudei mane į kampą su updatu) beje, šita istorija siekia apie 37000 žodžių. iki gruodžio bandysiu pasiekti 50000.