|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

27.

Jau norėjau bandyti pamiršti Jos vardą, bet Lorali lūpos jį ištarė, sukeldamos keistą spazmą mano krūtinėje.
- Maniau, kad mes šitos temos nebeliesim..,- atsidūstu.
- Man atrodo, kad bus geriau, jei visgi prisiliesi paskutinį kartą,- ši užsispiria ir spokso į mane.
Žinau, kad jei pusseserė kažko siekia, ji ir laikysis savo nuomonės, tad tenka pasiduoti. Nors realiai nematau tikslo jai mane grąžinti į praeitį. Tai tik skaudina.
- Negaliu patikėti, kad praėjo tiek mažai laiko, bet per jį įvyko daugiau dalykų nei sudėjus visą likusį mano gyvenimą,- prabylu ir spoksau į Lenhardą. Šįkart negaliu nė spėti, apie ką jis galvoja – šis spokso pro langą, uždengtą dienine užuolaida, siurbčioja arbatą, atrodo, lyg kažką giliai mąsto, bet negaliu nieko išskaityti iš jo veido. Giliau pagalvojus, jis vestuvių dieną bandė mane bei artimuosius paspęsti spąstuose. Bet dabar, ironiška, kad jis yra mano žabangose. Lorali nori jam keršyti už jo elgesį. Aš irgi turėčiau trokšti keršto, bet prieš mano apatišką požiūrį iškyla seni mamos žodžiai, jog... Taliono principas net šioje situacijose visiškai netinka. Nors kovoje tarp Medžiotojų ir Kitokių tiktų ,,akis už akį" principas, prisikerštausi ir liksi aklas. Smurtas – ne išeitis. Galbūt šis vaikinas dar gali pasikeisti.
- Lenhardai?- kreipiuosi į vaikiną kimiu balsu, norėdamas išsmukti iš savo susisukusių minčių.
Deja, jis manęs neišgirsta. Arba nenori girdėti.

-F.p

Žiauriai keista realiai pirmą kartą vaikščioti be Lenhardo ar Medžiotojų grupuotės, įprastai slenkančių šalia. Dabar realiai esu vienas, su Kitokia. KITOKIA. Ar kada nors galvojau, kad ateis tokia diena? Tikrai, kad ne. Nesitikėjau, kad prisipirksiu matrioškų, puodą gruzdintų koldūnų ir sėdėsiu su ja vidury Aleksandro kolonos aikštės. Kol sėdėjome, vangiai apsikeitėme žodžiais. Ji atrodė kažkokia sunerimusi, o ir aš, nenorėdamas jos erzinti, nusliūkinau prie netoliese stovinčių turistinių vežimų su pakinkytais sunkiųjų veislės žirgais. Vadeliotojas šiek tiek skersai stebi mane, turbūt dėl mano kaukės.
- Ya bolen,- pasisakau rusiškai, kad sergu ir pagūžčioju pečiais. Vyras, mano laimei, tik palinkčioja galva ir toliau rūko.
Toliau glostau žirgą ir atsidūstu. Net keista. Nežinau, tai kas visgi yra gerai. Ar visgi geresnė praeitis, ar dabartis. Prieš tai Medžiotojai mane laikė gyvuliu, niekino, kai tik turėjo šansą tai padaryti už mano brolio akių. Bet ėjau į gimnaziją, galėjau užsiimti menu, jausmus skleidžiau koncertuose ant pakylos. Dabar lieku atskirtas nuo savo užsisklendusio artimojo, esu laikomas mirusiu, keliauju į visai kitą šalį su brolio simpatija ir vangiai pažįstama Kitokių gaujos vade. Bet su jais galiu kalbėti it su artimiausiais žmonėmis, išsakyti savo problemas, jausmus, baimes. Toks jausmas, kad jie geriau mane pažįsta ir supranta nei Lenhardas. Ach, viskas taip sudėtinga...
Jei nebūčiau važiavęs į prakeiktą vakarėlį, galbūt sėdėčiau savo kambaryje po bandomųjų egzaminų ir galėčiau pagaliau toliau užsiimti muzika bei ramia galva galvoti apie karjerą.
- Ką planuoji daryt su Lenhardu?- paklausiu, grįžęs prie Eiros, kuri sėdi prie statulos ir naršo po savo telefoną. Žvilgtelėjęs pamatau, jog ji ieško kažkokio kanalo YouTube platformoje.
- Nežinau. Galvojau jį užmušti kaip už kerštą nužudžius tiek Kitokių.
- Gi žinai, jog nei Serenas, nei aš to neleisim.
Ši kiek patyli, turbūt galvoja. Galop mergina papurto galvą it nubaidydama kažkokias mintis ir vėl pažiūri į mane:
- Francai, koks jausmas būti Medžiotoju ir Kitokiu?
Kažkodėl pasijaučiu it suglumintas tokio klausimo, tad nusuku žvilgsnį į praeivius.
- Jausmas toks, kad abi pusės tave mato kaip didžiausią priešą. O pats negali pasirinkti vienos pusės, nes kitu atveju išduosi vieną iš jų ir ji kėsinsis į tavo gyvybę.
- O jei turėtum galimybę, ką pasirinktum?
Prikandu lūpą, rankoje laikydamas vieną nemažą matriošką, kurią įsigijau iš kažkokios bobutės.
- Čia tas pats, kaip rinktis tarp mėlynos ir violetinės, kurias vienodai mėgstu. Galop vien dėl to, kad tu mane ištempei iš Medžiotojų akiračio, tai nereiškia, kad dabar pasitikėsiu tavimi bei kitais greitai kaip koks sulysęs šuniukas, ieškantis prieglobsčio.
- Bet kad tu toks ir esi, Francai. Mažas, sulysęs šuniukas.
Kumšteliu jai į petį, o ši, mano laimei, tik liūdnai vypteli. Nemažą laiką praleidžiame šioje vietoje. Žmonės zuja iš šono į šoną, vieni lekia darbo reikalais, kiti, būdami Rusijos turistai, darosi asmenukes ant kiekvieno kampo.
- Tavo brolio kanalas pavadintas BalletHarz?- Eira prabyla, atsukdama į mane telefoną.
- Jo,- atsakau, pažiūrėdamas. Nežinojau, kad jis profilio nuotraukos vietoje užsidėjo save darantį špagatą ir vietoj veido nusipiešęs ,,OwO" veidą.- Jau kokius metus ar daugiau nesilankiau jo kanale.
Raudonplaukė kurį laiką žiūri į pagrindinę nuotrauką. Tada švelniai papurto galvą.
- Pamačiusi tokią prisistatymo nuotrauką, nepagalvočiau, kad jis – žudikas.
- Na, tu irgi ne ką šventesnė.
Eira pradeda juoktis, bet jis neskamba nuoširdžiai. Kai ji nutyla, ji palengva įjungia vieną iš klipų. Kažkaip smalsumas suima ir palinkstu prie jos, kad ir aš pažiūrėčiau.
- Taigi, sveeeeiki visi,- vaizde pasirodo Lenhardas su plačia šypsena, mojuodamas kamerai. Ant jo galvos riogso juodas zomšinis jojimo šalmas- taigi, šiandien kažkaip netikėtai mano Francukas po savo jojimo treniruotės pasikvietė pajodinėti po Alpių keliukus miškuose. Ar ne taip, Francukai?
Jis atsuka kamerą į priekį, parodydamas mane ten jojantį ant Izido – peinto ir kvartero mišrūno.
- Ir vėl vlogini?- matau, kaip šiek tiek suirzęs atsisuku į kamerą, viena ranka laikydamas vadeles, kitą uždėdamas ant žirgo nugaros.
- Žinoma,- Lenhardas sukrizena ir vėl atsuka kamerą į save.- Abu turim GoPro kameras, tad daugiau nekalbėsiu – viską pamatysit patys.
Prasideda muzikinis koliažas su mūsų jojimu – rodo Alpių miškus, kaip mes risčia jojame mažais keliukais įvairiais šlaitais. Po kurio laiko vaizdas persikelia į vaizdą, kur Lenhardas filmuoja mane lekiantį zovada prie pat aukšto skardžio. Pamenu, tas keliukas buvo vos poros metrų pločio ir su netinkamu posūkiu galėjau nugarmėti žemyn.
- Pavaryk, varyyyyk!- Lenhardas šaukia vis dar mane filmuodamas ir nusijuokia.- na, varo Francukas. Jau pradedu galvoti, kad jo ta drąsa didesnis talentas už mano baleto sugebėjimus. Gal nesutiks su manimi, bet jau tikrai juo didžiuojuosi.
Šiais žodžiais nuoširdžiai lieku nustebintas. Eira žiūri klipą švelniu žvilgsniu, o ir pats pajaučiu, kaip mano lūpos, paslėptos po kauke, vypteli.
- Tau čia buvo šešiolika? Pavarai,- mergina taria ir dirsteli į mane.
- Čia turbūt dar mažiausia, ką nutrūktgalviško esu padaręs,- atsakau ir atsidūstu, lėtai užmerkdamas akis, pajusdamas keistą nuovargį.

___________

A/n nesitikėjot, kad šitas dalbajobas dar kažką įkels, ane

- Krista.my