|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

2.

Šypsena - veido, ypač lūpų ir akių, išraiška, rodanti džiaugsmą, pasitenkinimą, o kartais ir liūdesį bei ironiją, kuomet bandoma nuslėpti tas emocijas nuo aplinkinių, ypač artimųjų. Dažniausiai nevalingai nusišypsoti žmones priverčia krūtinės gūdumoje sukilę jausmai, tam tikros kibirkštėlės, spragsinčios širdyje. Bent jau taip šypseną apibudina dauguma aplinkinių. Aš, deja, tų kibirkštėlių širdyje niekada nė negalėjau pajusti dėl savo nelemtos prigimties ir šypsausi visada it priverstas ir turiu tai daryti ne savo noru it per kokį filmo scenarijų, kuriame po konkrečių žodžių nereikia pamiršti vyptelėti. Bešnekant su žmogumi neatsikratau minčių, kaip ,,jis šypsosi. Tai reiškia, kad ir man laikas atsakyti šyptelėjimu? Ar bus per keista?" Dėl to daugelis ir vadina mane surūgėliu ar niekuo nesidominčiu, nors paprastai gyvenime dažnai jausdavausi pakankamai laimingas ir tai tiesiog parodydavau pokerio veidu.
- Pasiekėte paskutinę maršruto stotelę,- vangiai išgirstu pro kolonėles moters balsą, nes didžiąją dalį garso izoliuoja mano ausinės, pro kurias vis dar eina muzika.
Traukinio peronas beveik tuščias, jame tik sėdi tie du vaikinai, kurių vieną prieš tai pastebėjau naudojantį raciją. Trumpam pasijaučiu nejaukiai, bet laiko vypsoti nėra – susirenku mantą ir išdumiu laukan vos sustojus traukiniui, jau ieškodamas išėjimo iš geležinkelio stoties. Vos suradęs išėjimą dirsteliu į kompasą, pritaikytą prie mano laikrodžio ir išskubu. Nors, palyginus, dangus jau buvo apsiblausęs, pranešantis apie atėjusią naktį, visgi pasitaikė nemažai mašinų kelyje. Pirmiau dar važiuoju vėliausiais autobusais, kuriuose nereikia komunikuoti su aplinkiniais, o po to tenka keliais lėkti važiuojant autostopu. Kiekvienas vairuotojas, su kuriuo susiduriu, paklausia, kur taip vėlai keliauju, te atsakau, jog iš tolimo miesto važiuoju pas gimines kaime ir kelyje užtrukau ilgiau nei planavau. Taip automobilis po automobilio, motociklas po motociklo ir atsiduriu visai netoli to miško, kuriame planavau kirsti sieną. Kai įžengiu į tankynę ir paėjėjęs įsitikinu, kad nėra jokių pašalinių, kurie mane sektų ar kokių pritaisytų kamerų, sustoju, pasidedu daiktus ant žemės šalia medžio ir išsitraukiu pakelį su gyvūnų kraujo mėginiais. Tų mėginių tik trys, kuriuos įdavė ragana. Ant vieno iš jų užrašyta ,,šikšnosparnis (kalongas)", ant antro ,,vilkas (Kenos aliaskinis)", o trečias išvis neturi etiketės, tik ant pačio dangtelio pieštuku išraižyti keli klaustukai. Gal man pasiskambinti su ja dėl to?
Giliai atsidusęs supratau, kad neverta daugiau švaistyti laiko, tad atsidarau pirmąjį mėginį, įpilu šiek tiek ten esančio kraujo tiesiai sau į gerklę bei kuo greičiau nuryju, stengdamasis liežuviu nepajusti skonio. Nepraeina nė pora sekundžių, kai man pasidaro bloga, pradeda raižyti pilvą. Evelina, ar tik nebūsi nuodus pakišusi? Mintyse apkeikiu raganą, šiek tiek susitraukdamas ir uždėdamas rankas ant savo pilvo, bet po kelių minučių tenka atsiimti žodžius - savijauta vėl stabilizuojasi, o ir visai nebepykina. Kai jau vėl jaučiu, kad vidurių neužsuks kai tik pajudėsiu, grįžtu prie to krepšio po medžiu ir užsimetu jį sau ant pečių. O kas dabar? Ragana minėjo, kad norint pavirsti į gyvūną kartu su daiktais, reikia neliesti žemės. Pradedu šokinėti vietoje. Tu šikšnosparnis, Serenai, tu šikšnosparnis. Niekas neįvyksta. Turbūt atrodau iš šono kaip idiotas, o ir krepšys garsiai barška, vis tempdamas mane skaudžiai žemėn, kai tik nusileidžiu ant žolės.
Užsimerkiu. Tu šikšnosparnis.
Tu ne žmogus, o šikšnosparnis.
Šokinėju užsimerkęs ir bandau save įtikinti, kad aš nebe žmogus. Staiga prarandu pusiausvyrą ir pargriūnu ant pilvo. Turbūt atrodau kvailiau nei esu kada nors pasirodęs. Vangiai prasimerkiu ir bandau atsistoti, bet tai labai sunku, atrodo, kad kūnas neklauso mano proto. Kas per? Žvalgausi, kol mano akys užkliūva už mano rankos. Ne, tai ne ranka, o keistas sparnas. Daiktų, kuriuos turėjau su savimi, neberegiu. Ach, pavyko.
Apsipratęs su nauja išvaizda pabandau pajudinti sparnus ir pakilti nuo žemės. Sunkiai sekasi pakilti į orą, ypač nuo žemės, o ne nuo kokio nors aukštesnio daikto. Vienu metu jau apsidžiaugiu, kad pavyksta atsiplėšti nuo žemės, tačiau po kelių akimirkų, kai jau paskrendu porą metrų, tėkšiuosi į medį.
Po kokios valandos pagaliau pagaunu esmę it koks jauniklis, kaip reikia skristi, tad po to mokymosi pradedu skristi vinguriuodamas medžių labirintais link reikiamos susitikimo vietos per Rusijos sieną su žmogumi, kuris padės patekti sėkmingai į Europos Sąjungą.