|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

21.

-L.p

Sako, jog jei gyvenimas duoda citrinų, išsispausk sulčių limonadui. Mano gyvenimas davė citrinų, bet jų aplinkiniai prispaudė į akis. Viskas ėjosi taip gerai, o dabar... Likau demilitarizuotas, brolis išdavė mane perėjęs pas priešus, nors galvojau, kad jis miręs; patinkantis vaikinas, pasirodo, yra priešas, kurio gyvybę vos nenusinešiau su virvės vėriniu, permestu per šaką; kitą dieną jau sėdint traukinio kupė esu prispaustas prie lango, šalia manęs sėdi ta nesveika raudonplaukė. Ilgą laiką nenuleidžia nuo manęs stiklinių žalių akių, sėdi su pistoletu rankoje, įrėmusi jį į mano šonkaulius. Žinoma, jį slepia po švarkelio klostėmis, o tai kitaip kas nors ją įtars.
Francas sėdi priešais mane, prie lango, žiūri pro jį. Nematau jo veido išraiškos, nes ją slepia po medicinine kauke, bet kai tik dirsteli į mane, vis atsiranda po keletą raukšlių tarp jo antakių. Dar nejaukiau pasidaro ne tik dėl to, kad esame beveik vieninteliai šitame kupė pirmos klasės vagone, bet ir tai, jog tarp tų trijų jaunuolių, jų akimis, esu blogietis, priešas, kuriuo galbūt susidoros, kai tik pasieks Sankt Peterburgą.
- Dabar kai tu, Jogurte, turi juodus plaukus, susiderini su Sereno baltais,- mergina prabyla po kurio laiko.
Vėl tyla. Net man pasidaro nejauku. Baltaplaukis paslepia plaukus po savo kepe, atsisuka į mano brolį sėdintį šalia jo, tada į Eirą, vengdamas net žvilgtelėti į mane:
- Aš eisiu užsakyti maisto,- greitai atsistoja sušnabždėjęs ir nueina.
Nuseku jį akimis. Matau, kaip Francas bando jį sustabdyti, bet po to numoja ranka ir vėl žiūri pro langą. Ir pats nusuku akis laukan, stebiu, kaip palengva horizonte tolsta Alpės. Širdį diegia dar stipriau nei sąžinė, kuri mane pradėjo graužti po visų tų įvykių... Tolstu nuo savo gimtosios žemės, vedinas Kitokių, ko mažiausiai tikėjausi. Tolstu ir nuo brolio - turbūt artimesnio padaro nei tėvas ar Monika... Esu apsuptas kelių žmonių, bet tik dabar jaučiuosi toks vienišas ir nesavas - argi visą laiką tai juto Francas, slėpdamas vidinį skausmą po šypsena?..
Serenas grįžta ir atsisėda į savo vietą be nieko.
- Ar tu esi bent važiavęs pirma klase?- Francas kilsteli antakį, pažiūrėdamas į šalia atsisėdusįjį.
- Ne.
- Matosi. Jie atneša meniu čia, nereikia eit ieškoti padavėjų. Pala, gal tau išvis dabar geriau nešnekėt? Nepriimk to asmeniškai - aš pergyvenu dėl tavo gerklės,- Francas sušvelnina balso tembrą.
- Viskas gerai, jau nebe taip skauda, kaip vakar,- Serenas padeda rankas ant staliuko ir žiūri į jas savo chrizoprazo spalvos akimis, kurioms taip trūksta kažkokio spindesio...- Užsakiau pusryčius.
Stebiu jį, jo veidą, mimikas, kurių nebūta, akis, kurios nespindi gyvybe.
Taip tikėjausi, jog jis nėra Kitoks... bet gal tai buvo naivu iš mano pusės. Jis tikrai moka užslėpti emocijas, bet taip gerai, jog, jam kalbant su Francu ar mergiote bet kokiomis temomis, jo mimika bei balso tembras visiškai nesikeičia. Ar čia jo kaip Kitokio sugebėjimai ar ir žmogus galėtų sąmoningai būti toks... Neišraiškingas?
- Koks jausmas gyventi su apatija, Serenai?- prabylu, kiek paaštrindamas žodžius.
Vaikinas atsisuka į mane, žiūri tylėdamas lyg nustebęs, tada dirsteli į Eirą bei žvilgsniu grįžta prie manęs.
- Nežinau. Kai matai nuo pat kūdikystės aplinkinių emocijų audras, o tau tiesiog nesuprantama, kaip jie instinktyviai žino, kada juoktis, kada verkti... Labai keista. Arba, pavyzdžiui, tave beveik nužudo ir, logiškai žiūrint, turėtum pykti ant to žmogaus, bet tu net nejauti to, ką vadini neapykanta, kuri turėtų priversti žmogų rėkti ir rauktis,- nenuleidžia nuo manęs akių ir tik dabar pamatau, kaip jis palengva suraukia nosį.
Net nepajaučiau, kaip apkabinu save per krūtinę su viena ranka, o kita pradedu kasytis smakrą.
- Tu save matai tik kaip fizinį kūną ir saugoji jį, bet neturi ginti savo emocijų. Esi tuščias viduje ir tesilaikai moralės normų, kurių buvai išmokintas vaikystėje. O jos pagrinde mokino būti doru, nekenkti kitiems, mąstyti blaiviai.
- So long and goodnight,- Francas užniūniuoja, įsideda ausines ir užsimerkia - turbūt pasileido My Chemical Romance dainą ,,Helena", nes jis visada pasako tuos žodžius prieš atsijungdamas muzikos, skambančios pro ausines, pasaulyje. 
Ir mergina staigiai atsistoja, pasako, kad tuoj ateis ir greitai nužingsniuoja, jos kulniukams kaukšint vagono grindimis. Kai tik užsidaro durys, žvilgteliu į Sereną, kuris vis dar nenusuka akių nuo manęs. Nemeluodamas garantuoju: mane tokia tyla ir vaikino žvilgsnis labiau gąsdina nei kokie nors šaukimai ar kitaip keliamos ovacijos. Jis pasilenkia arčiau manęs per stalą, vis dar žiūri šviesiomis akimis į manąsias ir taria tyliai, kaip ir prieš tai, nejučiom apnuogindamas savo apibintuotą kaklą:
- Aš žinau, ką blogo padariau, privertęs tave galvoti, jog nužudžiau tavo brolį, nors to nepadariau - tik sužeidžiau, kas nebuvo išvengiama. Gailiuosi. Bet nežinau, ką tau padarė mano šeima, palaidota Jagyd Va girioje.
Net nežinau, ką pasakyti. Jis persisveria arčiau manęs ir žiūri į veidą.
- Net nekalbant apie tai, nemanau, kad tu staigiai turėtum manęs nekęsti vien dėl prigimties, jeigu su tavimi bendrausiu taip pat, kaip pirmomis susitikimo akimirkomis. Pavyzdžiui, ar Franco buvimas ne tokiu, kaip kiti, tau labai rūpi?
- Taip,- stengiuosi kuo ryžtingiau atsakyti ir atsilaikyti prieš šviesiaplaukį.
- Kažkas minėjo mano vardą?- Francas išsitraukia ausinuką iš ausies, pramerkdamas vieną akį.
- Niekas nieko neminėjo, nekreipk dėmesio,- išpyškinu.
- Kaip pasakysi, tėve Don Kichote,- vėl įsideda ausinuką ausin.
- Jeigu aš turėčiau tokį požiūrį, kaip ir tu, galbūt jau būtum praradęs brolį. O tave laikyčiau priešu, kuriuo teoriškai dabar esi,- Serenas tęsia savo litaniją.
Sukaupiu drąsą, kuri buvo nuslūgusi, ir palinkstu prie jo:
- Medžiotojai gelbsti žmoniją nuo padarų. Tradicija bei šis darbas tęsiasi šimtmečius.
- Tavo žodžiai skamba lyg konservatoriaus. Negali remtis vien tradicijomis.
- Ar ne? Bet žinojai, kad Kitokie naikino žmones tuzinais per dieną?
- O Medžiotojai - tūkstančius Kitokių?
- Tai mes ir bandome naikinti tuos tūkstančius, kad žmonės negyventų baimėje, jaustųsi saugūs,- tik dabar suprantu, kad mes vos ne liečiamės nosimis.
Serenas atsitraukia sunerdamas rankas ir pradeda kikenti žemu tembru. Pajaučiau, kaip pagaugais pereina šiurpas ir norisi kuo greičiau atsitraukti, bet sėdžiu it įbestas.
- O tu domėjaisi nepropagandine informacija? Ar Francas yra nužudęs žmogų?
- Ne,- pūsteliu plaukų sruogą šalin.
- Žinok, kad ir aš, ir Eira taip pat nesame nužudę nei civilio, nei apskritai žmogaus. Kitokie bando integruotis į civilių gyvenimą, o ne juos žudyti.
Noriu vėl mestelėti pastabą it akmenį į jo daržą, bet tyliu, palengva atsilošdamas į sėdynę. Ateina darbuotoja ir padeda keturias lėkštes su pusryčiais.
- Savo kalbumu gąsdinti, Serenai. Stebėtina,- raudonplaukė taria, stovėdama už manęs. Turbūt čia lukūriavo kurį laiką.
Nežiūriu į ją, tik spoksau į savo pirštus ir net nebežinau nė ką galvoti, nė ką daryti.
_____
Updatinu be dviejų dienų normalaus miego, Drezdene. Labos. :d