|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

13.

Tikrai jau pagalvoju, jog tai tik elektros šoko sukeltos haliucinacijos, bet... Pabandau atsargiai bandyti įsilaužti į Naelio mintis (aparatas pilnai nesulaiko galutinai mano galių), bet jis tarsi tai atmeta, neleidžia įeiti. Merginos veidas vis dažniau ir dažniau pasirodo vietoj Naelio; matydamas akyse didėjančią baimę ir tai, jog kiti nieko nepastebi, išskyrus aš... įsitikinu vieną ir surizikuoju.
- Magija,- atsistoju.- Čia ne Naelis, o apsimetėlė!
Kažkuris iš Medžiotojų ruošiasi griebti man už antkaklio, bet Naelio apsimetėlis staigiai meta taurę šalin ir apsisukęs nuskuodžia, agresyviai braudamasis pro vakarėlio svečius. Greitai atsistoju. Žmonės pradeda triukšmauti ir pastoja kelią bėgliui, bet šis staiga pasiverčia į kažkokį didelį tigrą su kaukole vietoj galvos, padaręs didelį šuolį perverčia žmones ir šuoliuoja link išėjimo.
Aš teisus.
- Greičiau, kas blaivas?!- Švarcmanas šaukia, atsirasdamas visai netoliese.
- Francas negeria,- kažkas pasako.
- Lenhardas girtas kaip pėdas - negalim jo brolio leisti susidoroti su apsimetėliu,- kitas urzgia.
- Koks skirtumas, kai vienas iš tų kalių vaikių bėga? Tegul Francas bėga ir paskui jį dar pasiųskit porą Medžiotojų,- Švarcmanas prisiartina prie manęs su pora Medžiotojų, vargiai pasirengusių gaudynėms.- Bėgat, staigiai.

Puiku bent tai, kad Kitokio pėdsakų pavyksta nepamesti net esant lietui. Jis atrodo išsiblaškęs ir bėgdamas manevruoja taip kvailai, jog mums, važiuojant motociklais (abu Medžiotojai turi šias transporto priemones, o aš sėdžiu ant vienos iš jų), lengva jį sekti. Iš padaro burnos sklinda dūmai, juodi kaip anglys, taip darydamasis sau meškos paslaugą ir mums padeda jį sekti kaip už kokio raudono storo siūlo. Manevruojame gatvėmis tarp mašinų; apsupę Kitokį (kitas Medžiotojas važiuoja beveik ant apytuščio šaligatvio iš dešinės, praeiviams šokant šalin and vejos ar į krūmus), įvijame jį į siaurą mažą gatvelę su akligatviu. Širdis daužosi - pirma medžioklė be brolio šalia... Ką daryti?..
Nušoku nuo motociklo šiam sustojus garsiai slystant padangoms. Kitoks blaškosi prie sienos. Che... Turbūt panikoje ir nežino, kaip pabėgti.
- Turit ginklus?- greit paklausiu ir neatitraukiu akių nuo Kitokio.
- Ne!- vienas iš jų greitai apnaršo savo kišenes. Ach, kas gi nešis šautuvus į vakarėlį.- tik durklą.
Kitas irgi purto galvą - ne vien aš ir Kitoks esame išsigandę vienas kito. Jau ruošiuosi greitai nusiimti aparatą nuo ausies, bet iš šono pamatau ištiestą durklą tiesiai į mane.
- Nebandyk nusiimti to apara... Aparato!- Medžiotojas laiko ginklą abiejomis rankomis.
- Reikia, gi galias planuoju panaudot!- urzgiu.
- Tai naudok! Greitai!
Vėl bandau nusiimti aparatą, bet Medžiotojas... vėl panikuoja.
- Kaip aš valdysiu su šituo šūdu ant galvos?!- visai susierzinęs nusitraukiu tą aparatą nuo ausies ir einu arčiau Kitokio. Jis glaudžiasi prie sienos šonu, vietoj to, kad bandytų pabėgti pro mus, kas mane išties piktdžiugiškai nustebina. Širdis daužosi dėl besikaupiančio adrenalino, stengiuosi susikaupti. Žiūriu į Kitokį. Susikaupk, Francai. Smeigiu žvilgsnį į tuos žalius žiburėlius akytkauliuose ir bandau įsilaužti į jo mintis, bet jaučiu kažkokį tarsi blokavimą, kuris atmuša mano galias kaip atsimušantis teniso kamuoliukas. Ir šitas žino apie Sicherged, jog minčių skaityti neišeina?!
- Blokuoja mintis!- šūkteliu vis bandydamas brautis į Kitokio smegenis, bet pastangos bėga veltui.
- Ko švaistai laiką? Greičiau priversk išprotėti ir nusižudyti ar dar kažką!- Medžiotojas kliegia ir kone taiko savo durklą į mane.
- Ei, aš Medžiotojas, trauk durklą šalin nuo manęs,- vėl žiūriu į Kitokį, nesugebėdamas normaliai susikaupti, bet bandau palengva susitelkti ir pradėti skaičiuotę prieš padaro užvaldymą.- O-one for sorrow, two for birth...
Net kai sakau skaičiuotę, po kurios net Sicherged tirpalo išgėrusio žmogaus ar Kitokio smegenys būtų jau užvaldytos mano galių, nejaučiu jokio kontakto, jokio pavykusio įsilaužimo...
Į orą priešais mane pakyla krankiančių kranklių, šarkų bei varnų pulkas bei pradeda skristi link mūsų. Jis artėja baisiai greitai, net uždengdamas dalį dangaus. Pasilenkiu prie žemės, kad nepadaryčiau senos klaidos, kol paukščiai praskris, bet šie staiga garsiai kranksėdami supuola ant Medžiotojų ir manęs bei pradeda žnaibyti, kapoti savo snapais ir nagais.
- Dinkit, dinkit!- spiegiu ir bandau nuvyti paukščius nuo savęs, bet šie puola viską, ko tik nedangstau ir taip jau kraujuojančiomis rankomis.
Pradedu šaukti dar garsiau, kai varnas pagriebia jau man už lūpos ir tik pro mažą tarpelį, pro sumautų paukščių plunksnas matau, kaip ir Medžiotojai atakuojami, kurie vis šaukia ,,mirsi! Mirsi, žvėrie!"
Tenka kentėti, užčiaupti burną, nes paukščiai kapoja viską, kas jiems pasitaiko.
Ach!
Nenoriu mirti!
Nenoriu!
Persiverčiu ant pilvo stengdamasis susiriesti bei žūtbūt slėpti nuo paukščių savo veidą ir pilvą.
Sumautos galios!
Prakeiktas gyvenimas!
- Lenhardai! Lenhardai!- nevalingai pradedu šaukti brolį vardu, nors savaime aišku, jog viltis yra kvailio motina - jis nepasirodys.
Arba man jau važiuoja protas, arba kažkas išties mane lėtai bei skaudžiai pakelia nuo žemės, sugriebęs it nasrais per nugarą ir pilvą, kaip koks plėšrūnas savo grobį. Akies krašteliu (nors man vaizdinys akyse raudonuoja) matau, kaip iš to padaro, kuris mane pakėlė, burnos sklinda juodi dūmai (kaip ir nuo to Kitokio, kurį bandėme medžioti), kurie kaip kokios nuodingos dujos nubaido paukščius nuo manęs. Šie supuola ant tų dviejų Medžiotojų, kurie... taip pat parvirtę ant grindinio, bet nei kliegia, nei krusteli... Atsikosėju krauju, dar jausdamas skaudžias iltis kaip peilius, įbestas į mano pilvą (nedaug trūksta, kad jį prakirstų). Sunkiai matau, bet jaučiu, jog padaras, nešantis mane, pradeda lėkti, laikydamas mane pakeltą neaukštai nuo žemės. Dar išvystu, kaip tas Kitoks, kurį medžiojau, šuoliuoja iš paskos.
Sunkiai gaudausi aplinkoje, bet kai akys krauju aptiškusios, tai pastangos bandant suvokti situaciją eina veltui; mane taip užsiūbuoja, jog jaučiu, kad beveik apsivemsiu, ypač, kai staiga paguldo mane ant žemės, ant nugaros.
Žiūriu į taip gęstantį tamsoje dangų kraujuotom akim it pro kruvinus akinius. Vėl atsikosėju, bet man silpna, o vaizdas vis gęsta. Skauda.
Jaučiuosi, lyg būčiau agonijoje, bet sąmonė kužda, jog mirtis atrodo ne taip.
Man dangų, iš kurio dar pleiskia lietus, užstoja tie prisigretinę žvėrys, kurie priešais mane atsiverčia į žmones, bet akyse per tamsu, kad įžiūrėčiau jų veidus.

Prakeikti...

Prakeikti Ki...

_____________________________
Kadangi myliu Francą, nusprendžiau jam nominuoti visą dalį ir perkelti yaoi į kitą :')

Amazing fanart by Sylwia