|° Intoxicated ° | SUSTABDYTA

22.

Visos tos valandos traukinyje bėgo taip lėtai, jog galvojau, kad išprotėsiu anksčiau laiko. Visi tylėjo, o kai Eneira grįžo prie savo vietos bei ten vėl įsitaisė, net negalėjau pasijudinti visą laiką iki pat vakaro - kai tik pasimuistydavau ar bandydavau iš kišenės išsitraukti ką nors, iškart gaudavau dūrį pistoletu į savo šonkaulius. Tačiau, turbūt mano laimei, kai tenka padaryti keletą persėdimų ir vėlai naktį išlipame Vilniaus traukinių stotyje, įtampa tarp mūsų pradeda slūgti. Turbūt dėl to, kad esame šalyje, kurioje nesame buvę, tad reikia laikytis išvien.
- Kiek valandų čia?- Eneira paklausia, kuomet išeiname iš traukinių stoties pastato.
- Dešimt minučių po dvyliktos,- Francas nusiima kaukę nuo veido.- O, taip, pagaliau normalus oras.
- Tai apsistoti motelyje neapsimoka - traukinys į Sankt Peterburgą išdirda šeštą ryto. Ką darom?
- Gal norit nuvažiuoti į miesto centrą išgerti?- Serenas pasiūlo, laikydamas savo lagaminą už rankenos.
- Gi po to apsivemsi traukiny,- Francas sukritikuoja pasiūlymą.- O gi dar su tavimi dalinsiuosi kambariu. Ei, žiūrėkit, va, galim varyti į senamiestį ir ten valkiotis, kažką pamatysim, pamankštinsim kojas. Tu, Lenhardai, galėsi nufilmuoti vlogą.
Krūpteliu, nes toks jausmas, jog tik dabar Francas prisiminė mano egzistavimą. Bet... keista matyti jį tokį laimingą. Nebaigęs dvyliktos klasės, nepažįstamoje šalyje su dviejais Kitokiais, bet toks švytintis, pilnas energijos. Kad ir kaip mane pykdytų jo poelgis greitai atsukus nugarą Medžiotojams, vistiek gi myliu brolį, o jo entuziazmas bei džiaugsmas, kurį retai mačiau praeityje, priverčia ir mane šiek tiek šypsotis.

Su taksi nuvažiuojame į Vilnių ir išlipame senamiestyje. Iš kažkokio baro netoliese sklinda žmonių šūkavimai, apskritai triukšmas. Pro mus keturis, stovinčius ant akmenuoto grindinio su lagaminais, praeina gauja vaikinų, apsirėdusių treningais. Eneira pasislepia už manęs (dar vienas dalykas, kuris mane nustebina). Vaikinai pažiūri į ją, kažką sušvokščia nežinoma kalba ir nueina baubdami kaip galvijai - arba prigėrę, arba kažką bando pavaidinti (gaila, kad nežino, jog lagaminuose turiu daugiau ginklų nei rūbų).
- Eina kinkuodami galvas kaip kokie kalakutai,- Eira suburba, užsisegdama savo iškirptę iki pat kaklo, užsikišdama ilgus rusvus plaukus už švarkelio.
- Man labiau priminė balandžius. Nupeštus balandžius,- Francas priduria.- Kaip kokie rusai, kurių klipus parodo internete.
- Na jau, o tai kaip Serenas?- mergina prieina prie baltaplaukio, užsispoksojusio į tamsoje apšviestą pastatą.- Jis mūsų rusiška arktinė laputė,- paima jį už žandų, priglaudžia nykščius prie jo lūpų kampučių bei juos kilsteli, priversdama Sereną šypsotis.- Matai, koks mielas? Rusiškas idealas.
Nejučiom suneriu rankas padėjęs lagaminą ir pradedu trepsėti bato galiuku.
- Lenhardai, neskersuok,- Francas atsistoja priešais mane, bet negaliu atitraukti akių nuo ten tų dviejų. Šįkart jis prabyla vokiškai, savo kūnu užstodamas Kitokius.- Brolau, jei nebandysi kažkaip keistis ar priimti permainų, man bus sunku su tavim bendrauti, tas pats ir su Balta Varna. Prašau. Jei ne dėl manęs, tai dėl mamos.
Širdžiai vėl pasidaro kažkaip sunku, ir plaučius tarsi kažkas užgula...
- Nekišk mamos į šį reikalą,- kilsteliu galvą, kad pažiūrėčiau į jau juodaplaukio veidą. Jis nepiktas.
- O kaipgi? Nors sakoma, kad si vis pacem, para bellum, mama gi tau visada tikino, jog įmanoma išvengti bellum, norint turėti pacem aplinkoje, tereikia taikiomis idėjomis tai keisti.
- Jūs čia apie karą ir taiką?- išgirstu Eirą klausiant.
Francas neatitraukia nuo manęs tų gerai pažįstamų pilkšvų akių ir staiga mane apkabina, stipriai suspausdamas.
- Teprašau tavęs tokio paprasto dalyko. Daugiau nieko.
Jaučiu, lyg tuoj pratrūksiu, bet susilaikau, sugniauždamas rankomis brolio švarkelį. Suglebu jo glėbyje ir net sugebu trumpam užmiršti, kad ne tik nesu nežinomoje aplinkoje, bet ir apsuptas padarų. Nemažai laiko mes taip stovime, kol Serenas pasiūlo bent kažkur pasivaikščioti. Pradedame eiti link kažkokios katedros, kai kertame gatvę.
- Ei, matot tą kalvą?- Francas mus sustabdo, eidamas prieky su Eira. Išties už katedros matosi bokštas ant kalvos.- Ten Gedimino pilies bokštas. Kunigaikštis čia pastatė Vilnių, kai per sapną išgirdo kaukiant geležinį vilką.
- Iš kur tu tiek žinai?- mergina paklausia žiūrėdama į juodaplaukį.
- Domiuosi. Sakykim, kad, prieš atvykstant į kažkokią šalį, pasidomiu ja.
- Geras.
Abu greitai nulekia prie kažkokios didelės statulos su raiteliu ant žirgo, net rankomis susikabina ir strikinėja (tikiuos, kad tai tik sapnas). Visai nejučiom nueinu kartu su Serenu prie katedros įėjimo, abu atsisėdame ant laiptų ir stebime lakstančiuosius kaip kokie tėvai, priešais save pastatę jų ir savo lagaminus. Įtampa padidėja, bet šįkart ne dėl fakto, jog esame priešai iš prigimties - grįžta jaudulys, sėdint šalia simpatijos, kuri, palyginus, rami, pasislėpusi po apatijos klostėmis.
- Serenai?- kreipiuosi į jį po kurio laiko.
Vaikinas atsisuka į mane ir spokso. Prisitraukiu kelį prie savo krūtinės ir pirštais žaidžiu su savo odinių kelnių kraštu. Kažkaip pradeda kilti abejonės, ar verta sakyti tai, ką planavau.
- Klausyk, man atrodo, kad turėčiau tavęs atsiprašyti,- dirsteliu į jo kaklą, jau aprištą naujais bintais. Nejučiom akys nukrypsta į jo tvirtai sučiauptas lūpas.
Kažkaip suduria širdį, kai jis net nesušnabžda ir neduoda bent kažkokios užuominos apie atleidimą. Pasakyk... Pasakyk bent ką nors...
- Galim kaip nors pradėti iš naujo? Žinau, kad neįmanoma imti ir pamiršti, bet...- tiesiu delną link jo peties, bet sulaikau savo ranką ore jausdamas, kaip virpa pirštai.- Atleisk...
Bet vaikinas, kuris net apatiškais žodžiais sušildydavo mano širdį, dabar tyli sučiaupęs lūpas ir taip švelniai mane naikina iš vidaus.

_________________
A/n pst, jei bent kažkiek patiko dalis, palikit vote, jei negaila, nes man jau tikrai norisi tik sau rašyt ir nepublikuoti *sighs*